Freda yra Kauno miesto dalis, priklausanti Aleksoto seniūnijai. Skirtoma į dvi dalis – Aukštąją (esanti ant šlaito) ir Žemąją (Nemuno pakrantėje). Žemoji Freda (Piliakalnio ir Minkovskių gatvės) yra pramoninė teritorija, kur veikia daug įvairų įmonių, gyvenamųjų namų čia mažoka. Aukštojoje Fredoje yra dvaro sodybos ir parko ansamblis, dabar priklausantis Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodui, koplyčia, senosios Fredos kapinės, prieškariu statytas gyvenamųjų namų kvartalas, Kauno aviacijos gamykla, aerodromas, stiklo fabrikas ir sovietmečiu statyti daugiaaukščiai. Naujausias Fredos gyvenamųjų namų kvartalas, vadinamas Naująja Freda, anksčiau vadinta Birutės vardu. Visa Freda įeina į Kauno tvirtovės centrinio įtvirtinimo zoną, yra išlikę ir to meto komendantūros pastatas, Kauno Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė, gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
Fredos pavadinimo kilmė yra asmenvardinė. LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas 1673 m. pakviestam italų architektui Džovaniui Batistai. Fredianiui suteikė bajoro titulą ir padovanojo žemės valdas Šidiškių kaime. Pagal žemės savininką vėliau vietovę imta vadinti Freda. Tarpukariu vietovė vadinosi Freida.
Maršrutą pradedame nuo Bitininkų g. 45, čia yra kompozitoriaus Stasio Šimkaus sodyba, vietinių gyventojų vadinama „Šimkyne“. Ant namo prikabinta atminimo lenta. Šiuo metu sodyba priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai, kuriai sodybą padovanojo JAV gyvenantis kompozitoriaus sūnus, atsidėkodamas už gimnazijoje suteiktas žinias. Stasys Šimkus – kompozitorius, chorų organizatorius ir dirigentas, muzikos publicistas, folkloristas, pedagogas bei muzikos visuomenininkas. S. Šimkus laikomas lietuvių muzikos klasiku. Jo kurta daina „Lietuviais esame mes gimę“ yra žinoma kiekvienam lietuviui, tapusi Mažosios Lietuvos himnu. Kompozitoriui dar gyvam esant, pusė visų Lietuvoje dainuojamų autorinių dainų buvo jo kūrybos, o kompozitoriaus vedami chorai buvo laikomi geriausiais Lietuvoje.
Antras maršruto objektas J. Pabrėžos g. 1 esantis vienuolynas – Šventos Elzbietos seserų kongregacija. Tai nėra uždaras vienuolynas, ekskursijos priimamos iš anksto susitarus. Sovietiniais laikais šiame pastate veikė pradinė mokykla, vėliau kultūros namai, o 1990 m. patalpos vėl sugrąžintos vienuolėms. Prie šio vienuolyno sustojame todėl, kad jį projektavo labai talentingas, įžymus prieškario Lietuvos latvių kilmės architektas Karolis Reisonas (latv. Kārlis Reisons). Šis architektas suprojektavo daug kiekvienam žinomų pastatų ir statinių Kaune: Vytauto Didžiojo karo muziejų, Laisvės paminklo postamentą, Kauno kunigų seminarijos rektorato pastatą, Žemės ūkio rūmus, Prisikėlimo bažnyčią.
Šio Šventos Elzbietos seserų kongregacijos vienuolyno fundatorė – Maironio sesuo Marcelė. Gatvė Jurgio Pabrėžos vardu taip pat pavadinta neatsitiktinai – šis žmogus buvo Pranciškonų ordino vienuolis, botanikas, gydytojas, mokytojas, bendravęs su S. Daukantu, Motiejumi Valančiumi parašęs pirmąją lietuvišką botanikos mokslo veikalą, geografijos vadovėlį.
Toliau keliaujame į Kazio Grybausko gatvę. Ši gatvė pavadinta farmacininko, botaniko, pedagogogo, buvusio Kauno botanikos sodo direktoriaus vardu. Joje gyvenęs ne vienas žymus žmogus prieškario Lietuvos žmogus. K. Grybausko g. 28 gyveno akademikas Steponas Kolupaila, hidrologijos mokslų pradininkas Lietuvoje, Nemuno ir kitų upių tyrinėtojas. Šioje gatvėje (Nr. 3) tebestovi profesoriaus Melchioro Račkausko namas (literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filologijos profesorius). Ten gyvenę ir jo žentai rašytojai Petras Cvirka, Antanas Venclova. Gamtos gatvėje Nr. 7 gyveno Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys. Šiame prieškariniame namų kvartale gyveno pirmoji lietuvė akių gydytoja , mokslų daktarė Veronika Janulaitytė Alseikienė su sūnumi Vytautu bei žymiąja dukra Marija, vėliau tapusia Gimbutiene. Čia kažkur netoli būstą nuomavosi ir VDU studentai Vytautas Mačernis bei Paulius Jurkus.
Prieiname Svajonių alėją. Čia randame įdomios architektūros mūrinį pastatą, kuriame prieškario metais buvo įrengtas lakūnų viešbutis. Sovietiniais metais ten veikė I. Mičiurino žemės ūkio technikumo bendrabutis.
Paskutinis mūsų maršruto punktas – Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas ir jo oranžerija. Jį pasieksime eidami Žano Emanuelio Žilibero gatve. Šis žymus 18 a. prancūzų gamtininkas buvo Vilniaus universiteto profesorius, pirmas ėmęs moksliškai tyrinėti Lietuvos augalus, išleidęs 5 tomų apimties veikalą prancūzų kalba ,„Lietuvos Flora“. Čia užsuksime magiškai pažinčiai su įdomiosios gamtos pasauliu, romantiškai pasivaikščiosime po didžiausią Lietuvoje rožyną ir didžiausią Lietuvoje oranžeriją. Botanikos sodo teritorija slepia daug įdomių dalykų. Bet pirmiausia būtina apžiūrėti Aukštosios Fredos dvaro rūmus, kurie priklausė Juozapui Godlevskiui, Garliavos įkūrėjui, Garliavos ir Veiverių bažnyčių fundatoriui. Dvaro teritorijoje, kuri 19 a. pabaigoje buvo išpirkta, įsikūrė Rusijos caro kariuomenės padalinys, imti tiesti keliai ir geležinkelio linijos, statomi Kauno tvirtovės statiniai, komendantūra. Įrengtos Fredos kapinaitės, pastatyta Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė. Toliau einame į patį Botanikos sodą. Tai ypatingas peizažinio stiliaus parkas, įkurtas 19 a. antroje pusėje, jame esantys tvenkiniai sudarė apverstų didžiųjų raidžių G ir J kompoziciją. Tai – dvaro įkūrėjo J. Godlevskio inicialai. Toks didikų įsiamžinimo būdas yra bene vienintelis žinomas visoje Lietuvoje. Šiuo metu G ir J formų įžiūrėti beveik neįmanoma, dėl daugiau nei per šimtmetį pasikeitusios tvenkinių formos. Botanikos sodą kaip mokslo įstaigą Lietuvos prezidento A. Stulginskio įsaku 1923 m. įkūrė Konstantinas Regelis, šveicarų kilmės mokslininkas, pakviestas dirbti Lietuvoje. Jis iš pradžių buvo Lietuvos universiteto, o paskui VDU Gamtos katedros vedėjas, botanikos sode norėjęs sukaupti augalų pavyzdinę kolekciją. Čia buvo atliekami ir įvairūs augalų tyrinėjimai, bandomuosiuose sklypuose. Botanikos sodo pasididžiavimas – oranžerija. Ją projektavo architektai, pakviesti iš Vokietijos, Dresdeno, todėl ji yra panašaus stiliaus, kaip ir Dresdeno paveikslų galerija. Karo metais sodas buvo perduotas Lietuvos mokslų akademijos žinion, o 1992 m. grąžintas VDU rektoriaus Algirdo Avižienio pastangomis. Netoli botanikos sodo apsigyveno ir nemažai atkurtojo VDU dėstytojų. Botanikos sodas ir dabar džiugina lankytojus augalų kolekcijomis, dažnai vykstančiais įvairiais kultūriniai ir edukaciniais renginiais.
Botanikos sode ir baigiame maršrutą, nes čia galima praleisti visą likusią dienos dalį – viską apėjus, galima prisėsti ir gamtos apsuptyje papietauti, pasišnekučiuoti ar tiesiog ramiai apmąstyti įspūdžius. Šis maršrutas įveikiamas kiekvienam, tačiau, priklausomai nuo fizinių galybių reikėtų pasirinkti, kokiu būdu keliausite. Mėgstantiems ilgus pasivaikščiojimus bus vienas malonumas eiti pėsčiomis, tačiau prie to nepratusiems – galima rinktis kelionę automobiliu, dviračiu. Viešuoju transportu maršruto įveikti nepavyks todėl, kad jis važiuoja tik pagrindinėmis Fredos gatvėmis, o šis maršrutas veda kiek giliau.
Neįgaliesiems, senyvo amžiaus asmenims geriausia būtų kelionei pasirinkti automobilį. Na, o mėgstantiems sportą – puikus pasirinkimas dviratis. Transporto judėjimas Aukštosios Fredos šalutinėse gatvėse yra labai mažas, todėl dviratininkams ir pėstiesiems yra saugu, galima pamatyti daugiau nuostabių vietų, pakvėpuoti grynu oru.
Ritos Pauliukaitienės tekstas
