„Kambarinė vikriai keitė lėkštes, o po to buvo įnešti dideli pusdubeniai su kalakutiena. Juodos slyvos išdidžiai pūpsojo paauksuotuose pusdubenių kraštuose […]. Po vakarienės, prieš saldumynus ir kavą, būrelis svečių vėl persikėlė į svetainę. Suveriamos stiklinės durys tyliai užsidarė. Valgomajame ponia su tarnaite tvarkė stalą. Korporantas su meksikietiškais ūsiukais atsisėdo prie fortepijono, atvertė gaidas, ir iš po pirštų, laikančių arba skalpelį, arba rapyrą, ėmė lietis muzika. Tai man buvo netikėta, lygiai kaip ir tai, kad Anita ėmė šokti. Ji šoko basa, jos rankos lankstėsi priešingai visiems anatomijos dėsniams, nes aš puikiai žinojau, kur yra sąnariai. […] Kojos vos lietė minkštą kilimą, o dažnai visai nelietė […]. Kūnas kartais taip atsilošdavo atgal, kad ji, tvirtai įsirėmusi į kilimą, kone paliesdavo jį vešliais savo plaukais. Man teko matyti, kai balerinos, įsirėmusios pirštų galais į scenos lentas, darė sukinius arba šuoliavo, darydamos ore špagatą, bet ten joms padėjo baletiniai batukai. Čia buvo visai kas kita, nežinau net – ar šokis, ar akrobatika.“