Lietuvos karininkų ramovė

Istorinė Lietuvos praeitis darė didelę įtaką modernios tarpukario valstybės kūrimui. Iš esmės, visą nepriklausomybės laikotarpį lietuviškoji tapatybė buvo orientuojama ne tik į ateitį, bet ir į šlovingą praeitį, kurioje susipynė pagonybės reliktai, aristokratiškoji viduramžių kultūra ir „kaimiškosios“ Lietuvos palikimas. Todėl visų šių kontekstų, simbolių ir prasmių, užkoduotų šiame modernistiniame pastate, „išskaitymas“ tampa kietu riešutėliu ne tik užsienio svečiui, bet ir dažnam kauniečiui, kasdien kulniuojančiam gatve pro šalį. Užsukime susipažinti.

 

Karininkų ramovės fasado brėžinys. Iliustracijos šaltinis: „Kardas“, 1936 m., nr. 5.

 

Kariuomenės rūmai

Pradėkime nuo gatvės. Prieš mūsų akis – reprezentaciniai Karininkų ramovės rūmai. Pravartu juos apžvelgti iš atstumo, tačiau užteks pereiti į kitą gatvės pusę. Gerai įsižiūrėkite. Panašumas neturi būti konkretus ir tiesioginis, tačiau jei po kelionių Italijoje šiek tiek jos įžvelgsite ir šiame pastate – nesitebėkite, šis panašumas neatsitiktinis. Galite sau užsidėti didelį pliusą – po truputį mokotės „skaityti“ architektūrą.

 

Karininkų ramovės fasadas. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m., nr. 9.

 

Prie rūmų statybos prisidėjo bent keletas projektuotojų. 1931 m. buvo paskelbtas tarptautinis architektūros konkursas. Jį laimėjo pripažinti estų architektai Elmaras Lohkas ir Herbertas Voldemaras Johansonas, tačiau parengti projektą buvo pavesta Lietuvos architektams ir projektuotojams. Pastatui būdingas klasikos ir modernizmo bruožų derinys. Tačiau tai, kad pastatas primena modernizuotus itališko renesanso rūmus (palazzo) – veikiausiai, architekto S. Kudoko nuopelnas. 1930 m. architektas grįžo iš studijų Italijoje, Romos karališkoje architektūros mokykloje (Regia Scuola Superiore di Architettura) ir burmistro J. Vileišio kvietimu ėmė dirbti Kauno miesto savivaldybės architektu.

 

Karininkų ramovės laiptai. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m., nr. 9.

 

Pastate nesunkiai galima įžvelgti rūmams būdingą trijų dalių struktūrą: viešas (visuomeninis) pirmas aukštas, išskirtas granito blokais – rustikos imitacija; vidurinioji pastato dalis – reprezentacinis aukštas (piano nobile), kuriame reprezentacinės salės ir laisvalaikio erdvės, bei viršutinis „gyvenamasis“ aukštas su atvirais balkonais-lodžijomis (loggia), kuriame įrengtas viešbutis – kambariai suteikiantys laikino apsistojimo galimybę.

 

Karių kultūros židinys

Tarpukariu buvo populiari klubinė, visuomeninė veikla ir būrimasis į koorporacijas. Besikuriančios Lietuvos kariuomenės karininkai jau 1919 metais įsteigė Kauno įgulos karių klubą. Buvo įsisąmoninta patriotinės karininkų veiklos nauda visuomenei. Klubas susiejo visus nepriklausomos Lietuvos karininkus, karo gydytojus ir kapelionus į vieną šeimą. Kadangi kariuomenė išliko itin reikšminga, pakankamai gausia ir privilegijuota visuomenės dalis per visą nepriklausomybės laikotarpį, ryšio tarp kariuomenės ir visuomenės išlaikymas buvo svarbi užduotis.

 

 

Karininkų ramovės interjero ir eksterjero detalės. Nuotraukų šaltinis: „Kardas“, 1937 m. nr. 8.

 

Ilgainiui klubas, kaip organizacija, ėmė neatitikti karininkų lūkesčių, o ir pats žodis „klubas“ tuo laiku buvo įgavęs neigiamą atspalvį. Garsus lietuvių kalbininkas Jonas Jablonskis pasiūlė „ramovės“ terminą. „Romuva“ arba „ramovė“ – tai legendinė senovės baltų šventvietė, pagrindinio žynio buveinė, kurioje dega amžinoji ugnis. 1924 m. karininkų korporacija ir vieta, kurioje ji glaudžiasi buvo pavadinta Ramovės vardu. Tai karių klubo „namai“ , prie kurio židinio buriasi Lietuvos kariai ir visuomenė.

 

Skulptoriaus B. Pundziaus sukurtas skydas su Klaipėdos miesto herbu. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m., nr. 8.

 

Pastato fasadą neatsitiktinai papuošė ir skulptoriaus Brioniaus Pundziaus sukurti, pastogėje „budintys“ trys karžygiai, nuo seno padėję išlaikyti Lietuvos valstybingumą ir trijų pagrindinių Lietuvos miestų herbai. Tarpukariu nebuvo metų, kuomet ir istorinė sostinė Vilnius, ir pajūrio uostas Klaipėda vienu metu priklausytų Lietuvai. Todėl šie herbai savotiškai priminė kiekvienam praeiviui, kad kova dėl šių teritorijų ir valstybės vientisumo dar nebaigta. Užeikime vidun.

 

Piano nobile

Įspūdingame Ramovės rūmų interjere siekta atspindėti jaunos valstybės pasiekimus architektūros ir dizaino srityse, o taip pat ir sparčią modernizaciją. Kadangi rūmai naudoti ir vyriausybės reprezentacijai, čia valstybingumo ženklai persipina su gausia etnine simbolika modernizmo architektūra ir naujausiomis to meto technologijomis. Pirmajame aukšte buvo įsikūręs „Trijų milžinų“ restoranas, kurio salė anuomet laikyta erdviausia visame Kaune. Restoranas buvo itin modernus savo ventiliacine sistema: oras per valandą buvo keičiamas 5 kartus.

 

Karininkų ramovės interjerai. Nuotraukų šaltinis: „Kardas“, 1937 m., nr. 8.

 

Antrame pastato aukšte sutelktos reprezentacinės patalpos: viduramžiška Vytauto Didžiojo menė, atspindėjusi šlovingą ir didingą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį, tautinio ir modernaus meno pavyzdys – Prezidento kambarys, skirtas neformaliam bendravimui su svečiais, Didžioji ir Mažoji salės bei žiemos sodas-oranžerija. Vidaus įranga buvo kuriama naudojant pažangiausias užsienio kompanijų naujoves, rūmuose iki šiol veikia autentiškas liftas.

 

Karininkų ramovės interjero ir eksterjero detalės. Nuotraukų šaltinis: „Kardas“, 1937 m. nr. 8.

 

Vytauto Didžiojo menė

Patalpa yra skirta atspindėti didžiojo kunigaikščio valdymo metą ir atskleisti jo žygdarbius. Pagrindiniai menės akcentai: masyvus marmuro židinys su skulptoriaus Petro Rimšos kurtais medaliais, dailininko Stasio Ušinsko heraldiniai langų vitražai ir dailininko Jono Mackevičiaus pano. Menės interjerą sukūrė architektas Jonas Kova-Kovalskis, įgyvendino Jonas Prapuolenis.

 

Architekto J. Kova-Kovalskio sukurta kunigaikščio Vytauto Didžiojo „seklyčia“. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m. nr. 9.

 

Prezidento kambarys

Kambarys įrengtas lietuvišku stiliumi, siejant modernųjį ir tautinį meną. Tai reikšmingiausias XX amžiaus Lietuvos profesionalaus tautinio stiliaus pavyzdys Lietuvoje. Pagrindinis jo puošybos elementas – juodo dirbtinio marmuro židinys, šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus sukurti baldai, audiniais apmuštos sienos ir šviestyvai bei medžio apdaila.

 

Prezidento kambario interjeras. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m., nr. 9.

 

Didžioji salė

Tai didžiausia rūmų erdvė. Dirbtiniu marmuru dengtos kolonos, „šiltas“ koloritas, šviestuvai, langų ir radiatorių grotelės suteikia salei iškilmingumo ir prašmatnumo. Dėl labai geros akustikos joje iki šiol rengiami koncertai, posėdžiai, paskaitos ir pokyliai. Salės puošmena – manoma, Prezidento žmonos dovanotas prabangus fortepijonas „Steinway“ (1936 m.). Puošnios salės lubos gali būti apšviečiamos Lietuvos vėliavos spalvomis.

 

Karininkų ramovės atidarymo iškilmės. Nuotraukos šaltinis: „Kardas“, 1937 m. nr. 9.

 

Karininkų ramovė iki šiol išlieka reikšmingu slenksčiu tarp kariuomenės ir visuomenės. Ji aktyviai dalyvauja kariniuose ir visuomeniniuose renginiuose, bendradarbiauja ir rengia valstybinių, kariuomenės švenčių ir atmintinų dienų iškilmes, parodas, paskaitas, koncertus. Ramovėje veikia meno kolektyvai, sporto bei karo istorijos klubai. Lietuvos karininkų klubo būstinė savo architektūra ir puošyba iki šiol liudija išskirtinį karininkijos socialinį statusą tarpukario Lietuvoje. Tai vienas reikšmingiausių mūsų dienas pasiekusių tarpukario Lietuvos architektūros liudijimų, iki mūsų dienų išlaikęs nepakitusią funkciją, įdomus ne tik išraiškinga architektūra, bet ir ne mažiau ypatingu turiniu. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir Karininkų ramovės rūmai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai: 

Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas 1918–1940. Vilnius, 2018 m.

V. Petrulis, Karininkų ramovė Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė. 

„Kardas“, 1936 m., nr. 5.

„Kardas“, 1937 m., nr. 8.

„Kardas“, 1937 m. nr. 9.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2017 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2015 m. nuotraukos.