Architekto J. Pero namas

Nepelnytai primirštas

Jokūbas Peras – nepelnytai primirštas ne tik tarpukario, bet ir pokario Lietuvos architektas, o dėmesio jis tikrai nusipelnė. Žydų kilmės projektuotojas gimė 1900 metais Pašvitinio miestelyje, Pakruojo rajone. Mokslus baigė Lietuvoje, išgyveno holokaustą ir toliau projektavo sovietmečiu. Tačiau šis sakinys būtų per daug lakoniškas, palyginus jį su architekto gyvenimu ir darbais, kuriuos jis sukūrė. Panagrinėkime jį detaliau.

Verslininkų M. Posvianskio ir G. Kliso daugiabutis gyvenamasis namas, Vytauto pr. 58, Kaunas. Aut. Gerardas Bagdonavičius, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Tarpukario Kaunas tapo tikra statybų aikštele, kurioje plušo gausios to meto architektų ir projektuotojų pajėgos. Miestas puošėsi moderniais ir išvaizdžiais pastatais. Kaip architektas, Jokūbas Peras pasižymėjo originaliais ir laikmečio madas atliepiančiais projektais. Turbūt mažai kas pro akis yra praleidęs ekspresyvųjį jo kūrinį Vytauto prospekte. 1928 metais verslininkams M. Posvianskiui ir G. Klisui pastatytas namas dėmesio nestokoja iki šiol. Kitas, deja, gerokai pakeistas, todėl ne toks žymus, sukurtas 1936 metais J. ir Z. Glemžų užsakymu. Architektūrine prasme ne mažiau įdomus namas pasižymėjo savo laikmečiui ir Lietuvos kontekstui itin modernia, bauhauzo tradicijai artima architektūrine raiška. Kas žino, galbūt originalų pavidalą išlaikęs namas šiandien dėmesiu varžytųsi su garsiuoju Iljinų namu?

J. Pero projektuotas J. ir Z. Glemžų namas, Trakų g. 27, Kaunas. Nuotraukos šaltinis: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 

Išgyvenęs holokaustą

Kaune yra vietų, kuriose į vieną krūva susispietė itin daug modernizmo pastatų. Viena tokių „salų“ – Trakų ir K. Būgos gatvių rajonas. Čia galima rasti ne tik nemažą dalį J. Pero projektuotų gyvenamųjų pastatų, bet ir paties architekto namą. Trakų gatvės pradžioje, 1934 metais J. Peras pasistatė dviejų butų namą. Pirmame aukšte apsigyveno jo mama, o antrame įsikūrė architektas su žmona Golda ir dviem sūnumis – Joramu ir Amosu. Būtent šiame name į Perų duris beldėsi ne tik svečiai ar užsakovai, bet ir Antrasis pasaulinis karas. Kaip ir dauguma Kauno žydų, 1941 metais Perai pateko į getą.

Gyvendama gete, šeima sužinojo apie Šiauliuose įvykdytas žudynes ir 1943 metais nusprendė iš geto gelbėtis. Padedami slaugytojos Lidijos Vadauskienės, Perai gavo suklastotus tapatybės dokumentus su lietuviškais vardais. Šeima išsisklaidė. Pirmaisiais Jokūbo žmonos Goldos ir penkiamečio sūnaus Amoso globėjais tapo Likevičių šeima. Golda Perienė iš miesto pasitraukė ir slapstėsi dažnai keisdama gyvenamąsias vietas. Tuo tarpu Jokūbas Peras ir vyresnysis sūnus Joramas pasislėpė baldų sandėlyje Senamiestyje. Kartu su dar dviem čia besislapsčiusiais žydais jie buvo aptikti kaimynystėje gyvenusio berniuko, kuris informavo apie sandėlyje besislepiančius sovietų parašiutistus. Atvykusi policija pabėgelių neberado. Sėkmingai ištrūkęs, Jokūbas su sūnumi grįžo pas L. Vadauskienę, o ši vyriškius priglaudė pas savo seserį Reginą ir jos vyrą Antaną Tekorių, gyvenusius miesto centre.

Architekto J. Pero namo statybos, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos nacionalinis muziejus.

Laikui bėgant, užsilikti mieste tapo pavojinga, todėl su A. Tekoriaus pagalba, pabėgeliai buvo nugabenti į jo turėtą ūkį šalia Telšių. Vietiniam ūkininkui Jokūbas buvo pristatytas kaip sodininkas, pabėgęs nuo bombardavimų mieste. Čia jis su sūnumi išbuvo iki 1944 metų. Gale metų šeima vėl susitiko.

„Lidija atbėgo pas Antaną Tekorių, savo svainį, ir paprašė, kad padėtų gelbėti iš geto Perų šeimą. Antanas, ilgai nesvarstęs, puolė veikti, jam pavyko papirkti gestapo karininką ir išlaisvinti Kauno vyriausiąjį architektą Jokūbą Perą ir jo vyresnįjį sūnų Joramą… Nelengva buvo įsodinti Perą su sūnumi į traukinį, o juk reikėjo išgabenti atokiau nuo Kauno. Pakeliui traukinio palydovas šnairavo į juodaakį, tamsaus gymio architektą ir Antanui teko nuraminti budrų tarnautoją degtinės buteliu. Juodu susidraugavo toje kelionėje ir ryžosi paprastai ir žaismingai išspręsti sudėtingą problemą – perdažė architektui plaukus. Vėliau Antanas Tekorius įtaisė savo naująjį draugą sodininku pas ūkininką Lingėnų kaime. Dirbdamas linų fabrike, Tekorius iš fabriko atveždavo medžiagos, kad J. Peras galėtų ją keisti į maistą.“ „Lietuviai, išgelbėję žydų gyvybę Antanas Tekorius (1893–1976) Matininkas, Lingėnų kaimas, Telšių rajonas Apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1993).“ Dirva, 2011 m. liepos 25 d. 

Išgyvenęs holokaustą, J. Peras ir toliau projektavo sovietmečiu, tapo pedagogu ir 1973 metais mirė Vilniuje. Pokario Kaune architektas suprojektavo pirmąjį Kaune „Pergalės“ fabriko daugiabučių namų kvartalą, KTU studentų bendrabučius Vydūno alėjoje, o taip pat daugiabutį gyvenamąjį namą šalia Kauno centrinio pašto. Kartu su A. Lukošaičiu 1950 metais dalyvavo konkurse ir parengė Vilniaus operos ir baleto teatro rūmų projektą (neįgyvendintas). 2002 metais J. Pero ir jo šeimos gelbėtojams – Antanui ir Reginai Tekoriams, o taip pat Lidijai Vadauskienei – buvo suteikti Pasaulio tautų teisuolių garbės vardai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

„Lietuviai, išgelbėję žydų gyvybę Antanas Tekorius (1893–1976) Matininkas, Lingėnų kaimas, Telšių rajonas Apdovanotas žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1993).“ Dirva, 2011 m. liepos 25 d. 

Vadauskienė Lidija (Naglytė). The Righteous Among the Nations Database.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2020 m.