Mažieji pasakojimai

Gyvenimo frustracija

Pagal planą – viskas turėjo baigtis… Pasibaigus sutarčiai, Nelabasis turėjo išsikraustyti. Jis turėjo ieškotis darbo, užsiregistruoti į Užimtumo tarnybą, bet…
Bet išsigando. Išsigando gyvenimo. Jam patiko nieko neveikti, nedirbti ir būti išlaikomam. Jis kaip kokia barakuda arba Alfonsas, bet jį išlaikė ne moteris ir ne vyras. Jį išlaikė gyvenimas. Rodos, kaip tai gali būti? Nieko nedirba, o gyvena prabangiai. Ir nepaisant prabangos, nuo vaikystės mokėjo taupyti. Susitaupydavo pinigus ir investuodavo. Taip ir gyvena iš investicijų. Tačiau Nelabajam kažko trūksta. Nors ir yra ypač sėslus žmogus. Visą gyvenimą gyvena toje pačioje vietoje, tame pačiame mieste, studijavo bakalaurą ten pat ir dabar studijuoja magistrą ten pat ir apie tą patį. Nors ir mokėsi aukštais rezultatais ir studijos jam nekainuoja, jaučiasi, kaip niekad kvailai. Liaudiškai tariant: ,,durnių voliojantis”. Vyras pasimetęs. Dažnai užplūsta beviltiškumo būsenos. Jis nebežino, ko jis nori. Jo tikslas buvo apsiginti bakalaurą ir gauti diplomą. Smalsumo vedamas, pabandė įstoti toliau mokytis ir nesitikėjo, kad pakvies. Ir universitetas suteikė jam šansą tęsti studijas. Nelabasis tuo metu apsidžiaugė, visiems pasigyrė, kaip jam sekasi. O širdyje jautė sumaištį.
Paskui įsimylėjo, o gal reikėtų sakyti susižavėjo, nes juk meilė greitai nepajuntama (bent jau visi taip sako).
Jam pasakė, kad atstumas yra kliūtis. Bet vis laidė užuominas persikraustyti į kitą miestą. Siuntė darbo pasiūlymus, kuriais jis gundėsi. Bet jis kaunietis ir dar stereotipinis kaunietis. Jam Vilnius nėra toks patrauklus miestas. Tačiau chemija, trauka ir susižavėjimas buvo lyg magnetas traukiantis pas tą žmogų.
Susigalvojo persinešti savo studijų krepšelį į kitą universitetą, tačiau pavėlavo stoti, nebebuvo laisvų vietų į valstybės finansuojamas vietas. Pasiliko Kaune. Taip buvo lemta. Galiausia ir ryšys nutrūko. Atstumas visada bus kliūtis jei partneriai negalės susitikti. Na, bent jau vyresnių kartų partneriai, nekalbant apie šių laikų jaunimą, kurie draugauja susirašinėdami.
Po to, Nelabasis pradėjo jaustis blogiau. Likimas jam atsiuntė dar du žmones, bet pabendravęs su jais, pats juos atstūmė, kaip ir jį atstūmė kadais. Jaunas vyras net pradėjo galvoti, kad jis nenori rimtų santykių, o, kai jam pasako, kad kažkieno tikslas: gyventi kartu, jį atbaido ir išgąsdina. Jis pradėjo mėtyti save į kairę ir į dešinę, tarsi gyventų pragare, kur jo kūną vos dengia įvairūs odiniai agregatai, rankoje laiko botagą, o ant galvos turėtų didelius, raudonus ragus.
Ir tai turėjo būti eilinis penktadienio vakaras, skirtas tam pačiam reikalui, kol į jo į telefono numerį, kai kas pradėjo siųsti moralizuojančias žinutes. Tas, kai kas į jį pradėjo žiūrėti daugiau nei į vienos nakties nuotykį. Nelabasis buvo išdėtas į šuns dienas. Nes anot, būsimos simpatijos (?) yra per daug priklausomas nuo žemiškų dalykų. Jam buvo pareikštas ultimatumas: ,,Jei tu sugebėtum atsisakyti savo poreikių esant poroje – atšauk pasimatymą.”
Nelabasis pasijuto kvailai. Ir kas keisčiausia, jog nuo Nelabojo ledinės širdies nuriedėjo vandens lašas. Ir ką jūs manot? Šitas idiotas atšaukė pasimatymą. Galėjo puikiai praleisti naktį, bet liko namuose, įsijungė šokio spektaklį ir spoksojo į ekraną. Bet pasijuto dar kvailiau, kai ta, kuri nenorėjo, jog Nelabasis vėl taškytųsi į kairę ir į dešinę, jam parašė, kad pati eina į pasimatymą, tik aišku elgėsi padoriau, bent jau buvo patikinusi, kad elgsis padoriau. O kaip buvo iš tiesų, niekas to nesužinos. Vyras pagalvojo, kad gal jam reikėtų pačiam pradėti vaikščioti į normalius pasimatymus. Gal nederėtų taip švaistytis į kairę ir į dešinę.
Betgi gerai kartais, kad kas nors paprotintų. Aišku Nelabasis retai ko nors klauso. Tiesą sakant, Nelabasis paklausytų tik mylimo žmogaus. O taip tai elgiasi kaip nori elgtis, nieko neklauso, ką jam sako, nebent kartais paklausia patarimo, tuomet atsižvelgia į kitų nuomones. Žmogus suteikė jam viltį, bet jis tiek kartų nusivylė žmonėmis… Vyras mano, idant jam gyvenime lemta nusivilti žmonėmis. Dėl to ir taškosi į kairę ir dešinę. Iš pradžių jis taip pradėjo elgtis dėl sielvarto. Dėl plyštančios širdies. Ir tai tapo įpročiu. Ilgainiui pamiršo skausmą, pamiršo romantiką. Nors ir sykiais, pastaroji, jį aplanko trumpam laikui. Bet viskas trunka taip trumpai ir nesėkmingai, kad tai tarytum šiltas vėjo gūsis atgaivinantis vasaros karštyje. Ir žinote, Nelabasis netiki meile, nebetiki. Meilė egzistuoja tik romanuose. Romeo besąlygiškai mylėjo Džiuljetą, Gražuolė – Pabaisą, princas ir Pelenė gyveno ilgai ir laimingai… Bet šitas gyvenimas primena Aną Kareniną, kurios sielvartas nuvedė į mirtį. Gal ir Nelabasis gyvas, jo vienomis teka kraujas, tačiau jis patiria dvasinę mirtį. Vyras yra įkalintas šiame nelaimingame gyvenime, pilname nesėkmingos meilės. Štai, ir yra tikras gyvenimas. O gal tai pragaras? Gal mes turime kentėti gyvendami, kad po mirties patirtume laimingą gyvenimą?
Nelabasis yra ekstravertas ir jis tiesiog negali būti vienas, nes kenčia nuo vienatvės. Jam siaubingai sunku pakelti vienatvę. Puola depresija. Dažnai imasi alkoholio. Skandina savo skausmą alkoholyje. Anksčiau dar ir baisiai šniodavo cigaretes, kol vieną dieną, gydytoja nustatė bronchų nepakankamumą. Dabar svajoja apie dieną kada nustos kosėti ir dusti. Tas dusimas apskritai, rodos, atsirado nuo gyvenimo. Jis pradėjo dusti savo mieste. Taip, oras išties buvo labai užterštas. Bet tai labiau kalba apie mintis. Jis dažnai sau užduoda klausimą: ,,Ką aš čia veikiu?”
Jį užduodavo ir prieš gerą dešimtmetį, kai žiūrėdavo per mikroskopą ir tyrinėdavo mikrobus bei įvairias ląsteles laboratorijose.
Tąkart ėmėsi permainų. Metė biomedicinos mokslus ir ieškojo savęs iš naujo.
Moralizuojančių žinučių adresatas parašė, kad pasimatymas baigėsi. Sakė jautė, kad pašnekovas nori pereiti prie kito lygmens, tačiau jai pasidarė taip nuobodu, kad pasiūlė skirstytis, nes nori miego. Nelabasis paklausė kas netiko, o ji atsakė, kad visgi per didelis metų skirtumas, jai patinka vyresni, o šiam vos dvidešimt ir tas skirtumas jaučiasi bendravime. Nelabasis nusišypsojo. Aišku ji to nematė. Tada moralizuojančioji pasiūlė pakalbėti telefonu. – O tai tu nenori miego? – pasidomėjo vyras. Ji atsiuntė šelmišką jaustuką. Nelabasis jai paskambino. Pokalbis truko neilgai. Bet jie pasikalbėjo. Kitą dieną vyras vis galvojo apie tą, kuri jam daro įtaką. Jis net pradėjo norėti rimtų santykių. Ir jo pokalbiai tampa vis normalesni. Ne vien tik apie geismą. Aišku jie ir apie tai kalbėjo. Moralizuojančioji atsiuntė jam savo erotinių nuotraukų. Vyrui tai patiko.
Nelabasis vis labiau pradeda galvoti apie savo situacijos analizę, jam norisi keisti savo gyvenimą, tik kyla klausimas: kada išdrįs?

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Estera

Kaunas buvo skurdus, purvinas XIX a. miestas, kuriame vyravo patriarchalinis suvokimas, kaip ir visame to meto pasaulyje. Moterys neturėjo teisių, bet jų geidė vyrai. Ir nesvarbu, kad jos gyveno skurdų gyvenimą, jos visada buvo vyrų geidžiamos asmenybės, kurias galėjo turėti kiekvienas užimantis aukštesnį socialinį statusą, testorenu pulsuojantis kūnas. Ir nebūtinai statusas pabrėždavo vyriškumą. Tuo metu vyras galėjo sau leisti daugiau, tuo labiau jei jis buvo žandaras. Pasinaudodamas savo padėtimi, statusu, vyras, kuris prieš valdžią buvo tarsi nekaltas ėriukas drebančiomis kinkomis, prieš varganą provincijos jauną leliją, buvo trykštantis grubiu psichologiniu smurtu.
Vargšė mergaitė priversta įsileisti į savo svirną šį ,,vyriška” galia trykštantį vyrą, jeigu jį galima būtų pavadinti tikru vyru – galėdavo atiduoti viską, ką turėjo, kad tik šis paliktų ją ramybėje ir paliktų jos tėvus sveikus. Leisdavo prieiti arčiau negu kas yra buvęs, nes neturėjo kitos išeities. Ir tik dėl to, kad siaubingai bijojo.

Viena jų – Estera. Moteris, kurios portretus tapė ne vienas menininkas, sugebėjusi pakerėti, nors ir paslapčiomis, bet visus Kauno vyrus.
Kai kurie slapta jos geidė, kiti atvirai aptarinėdavo šios žavingos moters galias.
Kiekvienas vyras, nors ir eidavo šalia savo moters, išvydęs Esterą – pamiršdavo esantis vedęs.
Tuo tarpu moterys jos nekentė, šlykštėdavosi jos socialiniu statusu, nors ir pačios nepasižymėdavo moteriškumu, moterys Esterą smerkdavo. Ir tai buvo labiau iš pavydo, nes šios patyrusios moters moteriškumo nebuvo įmanoma paslėpti po jokiomis skaisčiomis balčiausiomis sukniomis.
Estera tapo erotikos simboliu. Tuo metu erotika buvo, kaip šlykščiausias iškrypimas, visose akyse, nepaisant to, kad kiekvienas savo lovoje, buvo dar ir kaip ,,iškrypęs”, o gal ir ne tik lovoje.
Kunigai savo dorovingą, slaptą gyvenimą laikė skaisčiausiu ir nuriję ostiją per mišias, pamiršdavo apie savo sutanas, kurios dengdavo vyriškas lytis, ką tik atlikusias reprodukcijos funkcijas.
Ir dažnai reprodukcija būdavo bergždžia, nes dvasiniai siekiai, kuriais dvasininkai siekdavo išpirkti nuodėmes, paliesdavo tos pačios lyties, jaunesnius, naivius, nekaltus išpažinčių atpirkėjus.

Gyvenimas buvo apgaulingas. Visi apsimetinėjo ir griežtai laikėsi dogmų, kuriamų dvasininkijos luomo, nesvarbu, ar jie slapta buvo katalikai, ar jie atvirai eidavo į neobizantine architektūra spindinčią šventovę. Dauguma nežinojo, kokį gyvenimą turi šventikas už bažnyčios ribų. Visi jį laikė vieninteliu šventuoju tėvu, smerkiančiu žmones, už jų nuodėmes. Moteris vieninteles, kurios pastodavo nesantuokoje, nepaisant to, kad gyvybei užmegzti reikia ir vyriškosios lyties. Ir niekas nekreipė dėmesio, kad XY panaudojo fizinį smurtą, jog patenkintų savo poreikius ir galėtų išleisti į pasaulį savo dar taip neilgai brandintą sėklą. Neilgai, nes jis to nori dažnai.
Bet tais laikais vienintelę gėdą patirdavo, visuomenės būryje laikyta nekalta mergelė, kurios pilvas vis didėdavo.

O kas nutiko Esterai? XIX a. merginai, kurią dėl savo moteriškumo, visi vadino tikra moterimi.
Nejaugi, taip niekas ir nesužinos šios moters paslapties?

Kiekvienas vyras jos geidė, nepaisant jo amžiaus. Kiekvienas norėjo turėti Esterą, bent, kad šis geidulingumo simbolis, leistų uždėti didelį vyrišką, ilgais, tvirtais ir grubiais pirštais delną ant jos didelės krūties. Dažnas vyras, išgirdęs minint Esteros vardą, suklusdavo, o dar dažniau, jo mintys priversdavo sušlapti jo kelnėms.

Kas šis seksualumo simbolis? Kodėl niekas neišgirsta Esteros istorijos iš jos lūpų? Kada prabils Estera -kiekvieno vyro svajonė? O gal Estera yra mitinio Kauno žvėries moteriškoji versija, tūnanti kažkur mieste ir laukianti, kada ją atras tikras žmogus, vyras ar moteris arba transeksuali asmenybė, kurie nenorės jos tik kaip sekso simbolio, kurie norės ją pažinti kaip žmogų?

Pasakojimą sukūrė ir sugalvojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Teisės ir paslaptys

– Panele Rachele…
– Taip, klausau, dr. Abeli.
– Kadangi žinote, jog mūsų šalyje moterys jau gali balsuoti, tiesiog reikalauju, jog būtinai apsilankytumėte rinkimų dieną ir pabalsuotumėte už jums patinkantį kandidatą rinkimuose! Įnirtingai prašau!
– Ar tai būtina, dr. Abeli?
– Tai bus jūsų namų darbas!
– Supratau, dr. Abeli.
– Apsvarstykite. Spalio 11 d. turėsite atsiųsti esė apie jūsų pasirinkimo pagrindimą. Tądien ir vyks rinkimai.
– Gerai, dr. Abeli.
– Šiandien paskaita baigta.
– Geros dienos, dr. Abeli!
– Iki, Rachele!

*** Rachelė vaikšto su Ida ir Natanu Laisvės alėjoje, šalimais sėdi Raišas poetas ir žvelgia į tolį… ***

– Negaliu patikėti, kad dr. Abelis namų darbui man paliepė nueiti pabalsuoti rinkimuose ir spalio 11 d. parašyti esė apie pasirinkimą! (susirūpinusi Rachelė)
– O tu ką? Nenori? (Ida)
– Na, man visa tai nauja… (Rachelė)
– Lyg man būtų ne nauja! Visoms moterims tai nauja! (Ida)
– O tai tu eisi? (Natanas)
– Žinoma, kad eis! Toks jos namų darbas ir visų moterų išsikovota teisė! (Ida)
– Bet aš nesidomiu politika… (Rachelė)
– Iš principo! Neapsimetinėk, kvailele! Aš irgi su tavimi eisiu ir dar pasiimsiu mamą bei ponią Chają! (Ida)
– Ir Ieva jau grįžta…
– Tu teisus, Natanai! Sesę irgi pasiimsiu! (Ida)
– Hm… (Rachelė)
– Visi eisime balsuoti! (Natanas)
– Na, gerai! Šie metai mums, moterims ypatingi! (Rachelė)
– Man bus pirmas kartas! (Artistiškoji Ida pervertė akimis)
– Kaip netikėta, tau dar liko pirmų kartų! (Rachelė)
– Ką? (Natanas)
– Ne, nieko, sakau, gražus Idos sijonas. (Rachelė)

*** Ida pažvelgusi pusbroliui į akis, pasijuto nepatogiai ir lyg ko, pradėjo raukyti savo prakaituotais delnais sijoną. ***

– Moteriški dalykai… (pervertęs akis, Idos pusbrolis pažiūrėjo į parduotuvės vitriną)
– Rachelė šiandien nežino ką kalba, jai ne tos dienos, supranti? Pasisaugok! (Pilnomis, tarsi žaibų akimis, įgėlė Ida)
– Ką turi omeny? (Natanas)
– Nieko ji neturi omeny, Natanai, nesuprasi tu moteriškų dalykų, tad neklausinėk… …Kur tavo smuikas? (Rachelė)
– Aaa… Regis, jį palikau pas draugą… (Natanas pasimetęs)
– Kokį draugą? (Rachelė)
– Gerbėją. (Natanas)
– Jei nežinočiau, kad esi muzikantas, pagalvočiau, jog turi gerbėją vyrą, kuris tave ,,kadrina” (nusijuokė Ida)

*** Natanas nurijęs seiles, staiga, netikėtai užkliuvo už akmeninio grindinio Senamiesčio pradžioje ***

– Neužsigavai? (rūpestingai Rachelė)
– Regis, lūžo bato padas. (nuliūdo vaikinas)
– Ech… Nunešime pas tėtį, jis kaip mat pataisys! (Ida)
– Dėdė Judas puikus batsiuvys! (Natanas)
– Taip, jis toks! (Rachelė)

*** Kol Natanas, Ida ir Rachelė aptarinėjo šios popietės nesėkmes, Raišas poetas žiūrėjo į Nataną su nežymia šypsena ir kažin ką jis galvojo, o gal reikėtų sakyti žinojo? ***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Pragaištinga beprotybė

Tame mieste paslaptingai rymavo tamsa. Ore tvyrojo pragaištinga beprotybė. Rodos dar vakar, kitame telefoninio ryšio gale, skambėjęs balsas įkalbinėjo keltis iš lovos, susikrauti daiktus ir laukti atvykstant. Keletą valandų du bepročiai, kalbėję apie mėgstamiausias spalvas, ką valgys vakarienei, ką norės aplankyti, kaip miegos susiglaudę, vienam nesutinkant – kitam prievartaujant ir visgi prikalbinant susikrauti mantą kelioms dienoms, kalbintojas ištaria, kad jau vėlu. Nelabasis sėdėdamas ant lovos supyksta, jog kažkas sujaukia jo planus, dėl kažkieno neapsisprendimo. Daiktai suruošti, o jis sėdi ant lovos apsimovęs vieną kojinę, kita pėda basa. Galop, įtūžusiomis akimis skubiai nusimauna kitą kojinę ir meta ant grindų. Išsiveria diržą, o kambaryje pasigirsta trankus diržo sagties trenksmas į parketą. Nusiplėšia marškinius, šviesčia juos ant rašomojo stalo, paskubomis nusimauna džinsus, abi klešnės išsivertusios į priešingas puses lieka gulėti ant grindų. Pasižiūri į apatinius, pirštais prisiliečia prie jų viršutinės dalies ir sustoja. Atsigula į lovą, keletą kartų įkvepia oro.
Jie susitarė susitikti kitą dieną, dvylika trisdešimt, Kaune. Užmiega.
Ryte suvibruoja išmanusis telefonas. Jis žino, kad tai skambina – ji. Slavų kilmės, jauna dvidešimt devynerių metų amžiaus, vis dar dvidešimt devynerių, nepaisant to, jog po dviejų mėnesių jos gimtadienis, moteris – kaprizingoji – Marija Tratina. Jis neatsiliepia, nes per anksti, o jis nori dar miego. Marija Tratina visada skambina ne laiku. Skambina, nors Nelabasis, jau palinkėjo labos nakties, skambina, nors Nelabasis sėdi paskaitoje apie Vaizduotės gamybą. Nesvarbu, kokia bebūtų paskaita, Nelabasis paskaitose telefonu nesinaudoja. Jaunas vyras atsikelia, parašo kasrytinį ,,Labas rytas”, nueina į tualetą, atlieka gamtinius reikalus, nusiprausia, atsigeria vandens, pasitikrina ,,Feisbuką” ir kitus socialinius tinklus, įsijungia ,,Spotifai” ir klausosi Šer dainos ,,Love and Understanding”. Paskui nueina į virtuvę, įsideda į lėkštę du vištienos kepsnius, pasišildo mikrobangų krosnelėje, nusiplauna didelį, storą agurką ir atsikanda. Sultingi syvai ištrykšta ant jo plaukuotos krūtinės. Ant vištienos užsipila saldžiarūgščio padažo, susipjausto ir gosliai valgo. Padažas nubėgo ant jo barzdos. Pirštais nusibraukia barzdą ir kemša mėsą toliau į skrandį. Pavalgęs, atsidaro indaplovę ir apsidžiaugęs, jog jos nereikia iškraustyti, sudeda nešvarius indus vidun. Paima kavinuką, įpila normuotai vandens, įdeda sietelį ir įberia kavos. Užsuka paskutinę dalį ir pastato ant kaitlentės. Kol verda kava, įsijungia radiją. Ak, taip! Muzikinis imtuvas išjungtas iš tinklo. Įjungęs, gali atsisukti trisdešimties metų senumo radiją, pesimistiniu žvilgsniu sukinėja jo bangas. Pasigirdo balsas: ,,Melskimės.” – Skubriu judesiu perjungė radijo stotį. Štai, radijas ,,Opus”. Šiandien tokia nuotaika. Muzikos garsus nutraukė kunkuliuojančios kavos girdesys. Aromatas užpildė visą kambarį. Atsidarė šaldytuvą, pastebėjo, kad pienas baigėsi. – Šūdas! – Štai, ir pirmas šios dienos žodis. Prisiminęs, kad rūsyje yra dar pieno, nušlepseno iki jo. Lipant laiptais, atsirišo chalato virvutė. Prasiskyręs chalatas, apnuogino ne tik jauno, bet brandaus vyro apžėlusią krūtinę. Pažiūrėjęs žemyn, sustojo akimirkai. Būnant visiškai vienas rūsyje, gal ir būtų patingėjęs užsirišti chalatą, bet prietemoje dvelktelėjo šalto oro gūsis. – Brrr. Man reikės tavęs nesumažėjusio. – Kažin su kuo kalbėjęs, staigiu judesiu užsirišęs chalato virvutę, pažiūrėjęs žemyn, paėmė pieno indelį.
Išgėręs kavą, nuėjo į vonios kambarį. Atsitraukė plačiai žaliuzes ir išjungė šviesą. Dienos šviesa ryškesnė nei šviestuvai. Nusiėmė akinius, padėjo ant skalbimo mašinos. Įsijungė ,,Spotifai”, padėjo ant vonios krašto išmanųjį, atsuko vandenį ir numetęs chalatą ant skalbimo mašinos, įlipo į dušą. Vanduo užliejo visą jo kūną. Vonios kambaryje suskambo ,,Vintage Jazz” ansamblio ,,Lovefool” perdainuotas kūrinys.
Išsimaudęs ir nusišluostęs, užsidėjo akinius, pasiėmė išmanųjį ir nuėjo į savo kambarį. Chalatas liko gulėti ant skalbimo mašinos. Atsisėdo ant lovos ir pažiūrėjo į laikrodį. Nusprendė paskambinti Marijai Tratinai. Ji atsiliepė. Padėjęs telefoną, ištarė: – Kalė! – Jau pusė dviejų, o ji vis dar Vilniuje. Vėl nukėlė laiką, šįkart ketvirtai valandai.
Kai atėjo šešta valanda, Nelabasis parašęs daugybę SMS žinučių, nusprendė vėl jai paskambinti. Ji neatsiliepė. Marija Tratina tris kartus nuvylė savo vaikiną. Neatrašė nė vienos žinutės ir neperskambino. Egoistiškas moters elgesys, sukėlė vyrui beprotiško absurdo jausmą. Jis jau seniai nebetiki santykiais, bet apipiltas perteklinio dėmesio, pagalvojo, jog pažiūrės kas iš to gausis. Ir tai buvo dar vienas kartas, kai nesigavo. Bet šįkart jam jau nebuvo taip skaudu. Jis turi ką veikti gyvenime. Svarbiausia turėti veiklų. Tada dienos ne tokios liūdnos. Ir nepaisant šių beprotiškų misterijų, Nelabasis pradėjo galvoti apie savo ateities planus.

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Vyriškas kvapas

Kartą Natanas grieždamas smuiku, pastebėjo žvilgsnį. Ir tai buvo žvilgsnis kupinas susižavėjimo. Tačiau jaunasis muzikantas, vis gaudė tą žvilgsnį, nes jam vis labiau norėjosi būti pastebėtam. Ir jam buvo nesvarbu, kad į jį karštai žvelgė ne jo mylimoji Rachelė…
Kai muzika užlieja širdį…
Jaunasis litvakas, vis labiau jautė, jog kažkas jį pastebėjo. Natanas prikando lūpą. (Koks tai jausmas?)
Natano delnai sudrėko ir jaunajam žydui sukuteno ten, kur paprastai plazda drugeliai. Negana to – nutrūko smuiko styga. Muzika nutilo. Natanas susigėdo. Kaktą išmušė prakaitas. Ir jaunas vyras pasijuto nepatogiai.
O asmenybė, kuri žvelgė į Nataną – nusišypsojo.
Vaikinas nesuprato, kodėl jį užklupo toks keistas jausmas, dar iki tol nepatirtas jausmas. Tik Natanas išraudo – jis susijaudino…
Kas nutiko Natanui? Jo muzikos klausėsi jaunuolis, vyriškos lyties klausytojas ir jis niekada nebuvo patyręs tokio jausmo, nors ir buvo ganėtinai tolerantiškas Raišo poeto prigimčiai. Netgi buvęs neutralus.
Natanas nesijautė nepatogiai, jam tai patiko. Jam patiko, kai žavisi jo smuiko garsais. Kai žavisi juo. Aukštaūgis – tamsių plaukų kaunietis, tą akimirką suprato, kad gerbėjai, kurie klausosi jo muzikos, nebūtinai turi būti – moterys.
Tas vaikinas panoro susipažinti su Natanu. Natanas mandagiai ištiesė jam ranką. Tiesa, šiek tiek rausdamas. Bet, kad ir kaip atrodytų keista, ir Natano, ir gerbėjo vyzdžiai, sveikinantis, buvo labai išsiplėtę.

– Jūs labai kvepiate…
– Tai levandos. Mėgstu šį eterinį aliejų. O nuo jūsų dvelkia vyriškumu…
(Natanas nusišypsojo, nuleidęs akis)
– Tiesą sakant, aš niekada dar taip nesijaučiau. Nežinau, kas man nutiko. Aš turiu merginą…
– Atsipalaiduok. Galiu kreiptis ,,Tu”?
– Taip, žinoma!
– Ar tu užsiėmęs šį vakarą?
– Šįkart ne.
– Gal nori į vakarėlį?

*** Natanas kiek pagalvojęs, nejučia sutiko kartu eiti į vakarėlį ***

– Gerai.
– Tuomet eime!

(Naujasis draugas paėmė Natano šlapią delną ir vedėsi paskui save)

Natanas dar niekada taip nesijautė. Jis šoko, atsipalaidavo ir apimtas begalinio susijaudinimo net nepastebėjo, kaip pradėjo bučiuotis su savo vakarėlio draugu.

*** Kitą dieną, kai Ida paklausė, kodėl Natanas neatėjo vakare gerti kakavos, Jos pusbrolis pasijuto nepatogiai ir prisimindamas vakarykštę naktį, gėdingai prikando lūpą, tačiau nauji pojūčiai jam sukėlė sąmyšį. Jam vis labiau norėjosi patirti daugiau. ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Skausmingas laikas

– Rachele, ar važiuosite šiemet prie jūros?
– Oi, Ida, laukiu nesulaukiu. Jau gyvenu viešnage Palangoje… (atsigėrusi vandens su mėtomis, ištarė Rachelė)
– Smagu tenai.
– Taip, tikrai. Man labai patinka vaikštinėti su Nufiu palei jūrą. O kai jūra banguota, gražu žiūrėti, dar labiau gera kvėpuoti.
– Vėjas plaiksto plaukus…
– O taip…
– Kiek Nufiui metų?
– Jam jau devyneri.
– Gražuolis!
– Ir labai protingas!

*** Po valandėlės malonaus pokalbio, Rachelė grįžo namo. ***

– Labas, Nufi! (Nufis gulėdamas ant grindų, prie valgomojo stalo, pažvelgė į Rachelę)

*** Atvėrusi duris, įėjo į kambarį verkianti mama. ***

– Jam blogai.
– Ką sakė daktaras Abelis?
– Sakė, kad kepenyse didelis auglys.

*** Rachelė pažvelgusi į savo šuniuką, paglostė jam galvą. ***

– Rachele, negi nieko negalima padaryti?
– Kepenų neoperuoja, mama.
– Vargšiukas.

*** Rachelė nuėjo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir pajuto, kaip jos skruostais rieda ašaros. ***

– Rachele, po truputį ruoškis daiktus. Į Palangą vis tiek važiuosime.
– Gerai.
– Dabar turime visą laiką praleisti su šuneliu. Kad jis kuo daugiau jaustų meilę iš mūsų.
– Taip.
– Gal ir Natanas norėtų kartu vykti į vilą prie jūros?
– Jam smuiko koncertas, bet gal jis atvažiuos vėliau.

***

– Man neramu dėl jos. Jau keturios dienos vis verkia. Bijau, kad pakenks savo sveikatai.
– Gerai, kad atostogos. Daugiau laiko gali pabūti su Nufiu.
– Bet prasiblaškyti reikia.
– Todėl ir siūliau Natanui vykti kartu.
– Einu pažiūrėti, ką ji veikia.

***

– Mūsų mylimiausias šuniukas! (p. Chaja rankomis pakedeno šuns ausis)
– Gerai, kad ėda.
– Kartais atrodo, kad net neserga. Net nepasakytum, jog serga. Nepanašus į ligonį.
– Jam, kai suleido vaistus, atsigavo.
– Gal mes juo prastai rūpinomės, kad jis susirgo?
– Baik. Tokie dalykai nutinka šunims, o kartais ir žmonėms. Ir labai dažnai kalta genetika. Aš juk pati veterinariją studijavau, žinau kaip prižiūrėti gyvūnus.
– Labai liūdna. (Mama nusuko sudrėkusias akis į langą)
– Dar galėtų gyventi… (Rachelė užsidengė delnais veidą ir pradėjo tyliai verkti; mama priklaupė prie Rachelės ant grindų ir apkabino dukrą; Nufis gulėjo padėjęs galvą ant savo dekiuko)
– Nerodykite liūdesio šuniukui, jis daugiau jaučia negu jūs manote. (Įėjęs pro duris, ištarė p. Chaimas)
– Tėti, ar jau viskas suruošta?
– Taip, Rachele, veskis Nufį į kiemą, mes su mama paimsime daiktus.

*** Rachelė, p. Chaimas, p. Chaja ir Nufis išvažiavo į kelionę prie jūros; Rachelė daugiausia laiko leidžia su Nufiu, lėtu žingsniu vaikštinėdami Birutės parke ir kol juodaplaukė šokinėja per bangas, Nufis saugo jos daiktus, sėdėdamas po skėčiu nuo saulės. ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Laiškas į Kauną

– Chaja, ši suknelė nuostabi! Gaila, kad Ieva negali jos pamatyti…
– Ieva dabar tapo Paryžiaus vaizdus, kur nors prie Senos upės.
– Pasiilgau dukrelės. Nors mes ją įsidukrinome, mylime ją nė kiek ne mažiau nei Idą.
– Turbūt labai didžiuojatės Ieva?
– O kaip gi? Ji labai talentinga, tokia gera mergaitė.
– Ir dar taip įdomu, kad Ieva yra lietuviško kraujo, o jūs ją auginote kaip žydaitę…
– Taip, ji laikosi šabo, lankosi sinagogoje. Ievą myli visi. Tik ji dar labai naivi. Tai nėra blogas bruožas, tiesiog bijau dėl jos.
– Na, grafas Onorė Romain L’ Amūras prižadėjo ja gerai rūpintis.
– Taip, grafas puikus žmogus.
– Ar pasidomėjote apie jį daugiau?
– Žinoma! Prieš išleidžiant juos į kelionę, gavome geras rekomendacijas net iš Vytauto Didžiojo universiteto, Žydų fakultete jis yra žinomas. Grafas yra labai išsilavinęs žmogus, pasirodo, gerbiamas grafas yra dėstytojas L’ ecole de Paris meno mokykloje.
– Šit kaip!
– Taip. Ir jis labai nusimano apie daugelį dalykų.
– Ar jis vedęs?
– Šito neišsiaiškinome.

*** Suskambėjo žalvarinis durų varpelis, per duris įžengė siuvyklos klientė, viena iš garsių Kauno grietinėlės damų ***

– Laba diena!
– Na, aš jau eisiu…
– Sveiki! Iki pasimatymo, Bella!
– Iki!

***

Brangi sese,

Rašau tau laišką norėdama pranešti, kad Paryžius nuostabesnis nei įsivaizdavau! Čia tokia daili architektūra… Bet Paryžiaus Senamiesčio toks keistas išdėstymas… Žinau, kad skaitydama, iš manęs juoksies, aš jau keletą kartų pasiklydau. Žmonės malonūs! Jie kiekvieną kartą susitikę, bučiuojasi į skruostus, po 3 kartus, net vyrai su vyrais! Iš tiesų gražu stebėti. Beje! Tu nustebsi sužinojusi, kur man teko lankytis! Tik nesakyk, mamai ir tėčiui! Žodžiu, susipažinau su dar keletu menininkų – kursiokų. Du iš jų: Rafaelis ir Žeraras… Aš net dabar rašydama tau, krizenu… Jie abu tokie kaip Raišas poetas, na, supranti… ir jie yra pora! Aš negalėjau patikėti, bet Rachelė buvo teisi! Taip iš tiesų būna! Man buvo labai keista, bet tiesą sakant, čia tai normalu… Ir žinai, jie abudu – Rafaelis ir Žeraras – labai gražūs. Rafaelis turi dailius garbanotus plaukus, visai kaip tu, sesut! Tik jo plaukai tamsūs. O Žeraras labai aukštas, kaip Natanas. Žeraro pirštai visada ištepti guašu. Jis sakė, kad jam patinka, kai jo pirštai žali. Tai juokinga, bet žavu. Vieną vakarą su Žeraru ir Rafaeliu nuėjome į tokią įdomią vietą, ėjome tokiais koridoriais, it labirintais, paskui priėjome duris, Rafis pabeldė tris kartus, jam atidarė duris labai keista moteris, tiesą sakant, dar iki dabar nesuprantu, ar ten buvo vyras ar moteris. Tik nesakyk mamai ir tėčiui! Ten buvo vieta, kurioje renkasi tokie kaip jie ir Raišas poetas! Jų pasirodo yra labai daug. Pasirodo, kad ta vieta yra slapta. Išties, jie gyvenime apsimeta, kad tokiais nėra, bet toje vietoje nusimeta visas kaukes, kaip iš Venecijos karnavalo…
Aš net mačiau moteris apsivilkusias kostiumais, vyriškais kostiumais! Rafaelis su Žeraru šoko, o aš sėdėjau ir žiūrėjau. Jie kvietė ir mane, bet aš taip buvau pavargusi, kad nusprendžiau pasėdėti. Buvo taip keista. Paryžius įspūdžių kupinas miestas!

Ida, parašyk, kaip tau sekasi? Kaip mamai, tėčiui? Perduok linkėjimus, apkabink stipriai už mane! Labai visų pasiilgau! Kaip Rachelei sekasi mokslai? Pasakyk, kad jos dovanotos kamėjos niekada nenusisegu! Pasakyk Natanui, kad Monmartras išties labai gražus ir, kad jau ragavau obuolį karamelėje. Labai skanu!
L’ ecole de Paris yra nuostabi! O grafas mane moko asmeniškai papildomai piešti. Siunčiu tau piešinį, kurį nupiešiau pirmą dieną atvykusi į Paryžių. Bučiuoju!

Su meile,

Mylinti sesutė Ieva

***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

L'ecole de Paris

– Laba diena. Esu litvakas gyvenantis Paryžiuje. Grįžau į Lietuvą viešnagei kelioms savaitėms.

*** Jaunas džentelmenas, dailiai sulaižytais plaukais, pasitaisęs šilkinę peteliškę, ištiesė ranką grakščiu mostu ***

– Malonu, esu Ieva. (Kiek nedrąsiai, mergina nesuprasdama, ko prašalaitis norįs)
– Pastebėjau jūsų braižą. Grakštūs, lyg gervės sparnai judesiai, tikslios proporcijos bei svarbiausia – aistra, kurią turi ne kiekvienas menininkas.

*** Ieva dar labiau apstulbusi, pažvelgė į molbertą. Tada vėl dendžiui į akis… ***

– Esu grafas Onorė Romain L'amūras iš Prancūzijos. Man taip pat labai malonu susipažinti su tokia talentinga dailininke.

*** Ievos skruostus nudažė raudonis ***

– Oi, ką jūs pone, jūs perdedate.
– Nė kiek neperdedu. Patikėkite, žinau ką sakau!

*** Ieva prikando lūpą ***

– Noriu jums pasiūlyti vykti į Paryžių. Tokie didūs dailininkai turi prisidėti prie didžių tikslų. Jūs turite iškilti, būti pastebėta! Ne paslaptis, kad Paryžiuje veikia ,,L'ecole de Paris" aukštos klasės dailininkų mokykla, kurioje kuria menininkai iš viso pasaulio.
– Aš labai dėkinga už jūsų įvertinimą, gerbiamas grafe, bet nemanau, kad galėčiau sau leisti studijuoti ,,L'ecole de Paris", tiesą sakant… (Ieva nuleidusi akis) …
Aš tikriausia net negalėčiau sau leisti kelionės į Paryžių…
– Oi, tai ne problema, panele Ieva. Aš mielai jus remsiu, jeigu tik man leisite! Tai padarysiu su malonumu!
– Na, man reikia apie tai pasikalbėti su šeima.
– Kaune būsiu dar porą savaičių. Kur galėčiau jus rasti?
– Susitikime ketvirtadienį, 13 val Vytauto Didžiojo universitete. Ten jus supažindinsiu su savo tėvais.
– Puiku! Sutarta!

*** Tėvai sužinoję apie grafo Onorės Romain L'amūro pasiūlymą remti jų jaunesniosios dukters studijas ,,L'ecole de Paris" meno mokykloje, labai apsidžiaugė, Natanas pakėlė Ievutę net ant rankų, tik vienintelė Ida nukabino nosį. Ne dėl pavydo, o dėl to, kad sesers ilgai neteks regėti. ***

– Aš tavęs labai pasiilgsiu, Ievute. (Šnypščiodama nosį, ašarų pilnomis akimis, ištarė Ida)
– Liaukis, sese! Man pačiai skaudu palikti jus ir mylimą Kauną…
– Būtinai rašyk! (Šluostydamasi ašaras, Ida apkabino sesę)
– Rašysiu kasdien! Pažadu!
– Oi, tiek nerašyk, nusibos skaityti! (Nusijuokė Ida)
– Ak, tu!
– Vos spėjau!
– Rachele! (Ieva apkabino draugę)
– Natanas atnešė Madam.
– Mano katytė… (Ieva paėmė Madam ant rankų ir priglaudė prie krūtinės)
– Vaikeli, štai, čia tau nuo mūsų su tėveliu, kad turėtum pradžiai. (Idos ir Ievos mama apkabinusi dukrą, padavė mažą pinigų kapšelį dukrai į rankas)
– O čia tau, nuo manęs asmeniškai, kad sektųsi!
– Kamėja! Ačiū, Rachele!
– Aš jūsų labai pasiilgsiu… (jaunoji menininkė atsidususi)
– Ieva, lankykis sinagogoje ir nepamiršk laikytis šabo. (ištarė tėtis)
– Gerai, tėveli, nepamiršiu.
– Sudie! (Ida krūpčiodama)
– Ne sudie, o iki pasimatymo! Grįšiu per Chanuką!

*** Idos akys suspindėjo ***

– Panele Ieva… (grafas Onorė Romain L'amūras švelniai palietė Ievos alkūnę) … traukinys.
– Greičiau visi mane stipriai apkabinkite!
– Grafe, jūs suprantate, kad perleidžiu dukrą į jūsų rankas… (ištarė tėtis)
– Taip, pone. Galite manimi pasitikėti. Globosiu jūsų dukrą, be abejonės!
– Aš jūsų jau pasiilgau! Myliu jus visus!
(Per atidarytą langą, nuvažiuojant traukiniui, sušuko Ieva)

*** Mama, tėtis, Ida, Natanas ir Rachelė liūdnais žvilgsniais palydėjo Ievą, o jiems prieš akis iškilo Paryžiaus vaizdai: Monmartras, tie laiptai, bazilika, o jų gomuriai nusąlo, pagalvojus apie obuolius karamelėje. Tik viena Madam nesuprato, kas čia vyksta ir kur išvyko jos šeimininkė ***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Nostalgija

– Kaip greitai auga vaikai… (Pilkasparnis liūdnai pažiūrėjo į Laisvės alėjos grindinį)
– Taip… (Baltaplunksnis pažvelgė į Pilkasparnį)
– Aš džiaugiuosi. Nemanyk, kad man liūdna.
– Kad man pačiam liūdna, Pilkasparni.
– Aš tuoj verksiu.
– Net negalvok!
– Jau verkiu.
– Aš irgi verksiu, balandėli!
– Kodėl gyvenimo ratas sukasi taip greitai? Jie pakelia sparnus ir skrenda, ieško galimybių ir…
– Pavydi?
– Ne, priešingai. Aš jiems linkiu visko, ko geriausio. (Nostalgiškai)
– Mielasis, mano drauge, tegul jie džiaugiasi kiekviena diena.
– Bet… (Pilkasparnis nespėjo pasakyti, jį nutraukė Baltaplunksnis)
– Jokių bet! Negalima prisirišti prie mūsų skraidukų, jie auga ir žengia į suaugusiųjų pasaulį.
– Bet ar tau nepatiko, kad kiekvieną dieną jie stengėsi mums įtikti ir patikti?! Mes rašydavome jiem pažymius už kiekvieną skraidymo manevrą, nuosaikiai veldavomės į diskusijas ir…
– Liaukis, susimildamas! Reikia susitaikyti. Toks gyvenimas…
– Na, bet vis tiek…
– Bus naujų skraidukų, kelsime juos virš debesų ir mokysime sekti objektus.
– Noriu spurgos!
– Jau maniau to neištarsi!
– O ką?
– Nusibodo laukti!
– Skrendam!
– Aš tuoj tave pavysiu!

*** Kai Baltaplunksnis pakilo, Pilkasparnis pagalvojo: koks gražus gyvenimo ratas; Laisvės alėjos liepos sušlamėjo, o Kaunas tapo romantiškai svajingas ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]