Mažieji pasakojimai

Kaip Kauno Žvėris kovoja su negandomis?

Karantino laikotarpiu, Žvėris – vienintelis padaras galintis laisvai keliauti mieste. Todėl, vos sužinojęs apie pandemiją, nieko nelaukęs Žvėris ėmėsi darbo. Pirmiausiai jis apkeliavo visus Kauno tvirtovės fortus ir paprašė ten gyvenančių šikšnosparnių kurį laiką nesirodyti viešumoje. Nes jiems šiomis dienomis rodytis nėra pats palankiausias metas. Pasinaudodamas proga, Žvėris priminė ir apie seną susitarimą, kai tik bus galima laisvai skraidyti – nesivelti žmonėms į plaukus. Susirinkę šikšnosparniai pakraipė žemyn nuleistas galvas ir vieningai patvirtino laikysiantys susitarimų. Žvėris pažadėjo atsidėkodamas parūpinti, kad jiems netruktų maisto.
Naktį Žvėris apsilanko Kauno klinikose, nes ten visokių darbų būna ir reikia gydytojams padėti. Tai Žvėris dirba įvairius nesudėtingus darbus: atidaro langus ir išvėdina palatas, pasirūpina, kad prie kiekvienos praustuvės netrūktų muilo, dezinfekuoja visas rankenas su savo liepsnos liežuviu. O jau beveik švintant, paryčiais, šalia snaudžiančių pacientų lovų, ant spintelės padeda saldžios arbatos stiklinę. Žvėris dirba tyliai ir greitai, taip, kad niekas nepastebėtų. Klinikose žvėrims ne vieta, jei kas pamatytų čia Žvėrį, turbūt geruoju nesibaigtų. Be to Žvėris, po paskutiniojo susitikimo su gydytoju, kuris jį skiepijo, vengia gydytojų ir nenori rizikuoti susitikti su jais akis į akį.
Per šv. Velykas, valdžios žmonių buvo įsakyta miestiečiams likti mieste ir niekur nevykti. Vaikai ir suaugę turėjo būti namuose ir niekur negalėjo išvažiuoti, todėl visos močiutės, Velykų bobutės bei kiškiai liko neaplankyti. Tie, kurie nežinojo esą šio draudimo – bandydami išvykti iš miesto, jo ribose sutiko užkardas (taip vadinami užtverti keliai). Kauniečiams privažiavus prie miesto ribos, juos viduryje kelio pasitikdavo didžiuliai betono blokai, o kartais ir koks vienas kitas policijos pareigūnas mosuojantis lazdele. Pareigūnas liepdavo grįžti ten iš kur atvykus, o betono blokai nieko neliepdavo, tiesiog ramiai ir užtikrintai gulėdavo. Miestiečiai piktinosi, oi kaip piktinosi! Juk pilnas pintines buvo priruošę įvairiaspalvių margučių kuriuos vežė bobutėms. Pyktis ėmė žinant, kad dabar patiems visa tai teks suvalgyti. Maisto daug – kalorijų daug. Daug kalorijų reiškė tik vieną – teks sportuoti… o sportuoti nei žvėrims, nei žmonėms nepatinka. Daug smagiau kiaurą dieną drybsoti lovoje ir valgyti bandeles. Taigi, visi taip piktinosi, kad net neturėjo laiko pagalvoti kas gi tuos kelius užtvėrė… niekam nė į galvą nešovė, kad naktį, prieš Velykas, visiems norėdamas gero, kelius užtvėrė Žvėris.
Taip ir dirba diena iš dienos Žvėris. Saugo miestą nuo negandų ir rūpinasi, kad virusas miestiečių nepultų, kad visi liktų sveiki.

Teksto autorė: Solveiga

by Pasakojimo magistras

Kaip Kauno Žvėris įgavo drąsos

1360 m. Balandis. Nemuno ir Neries Santaka.

Įmerkęs uodegą į Nemuną, Kauno Žvėris nepatenkintas susiraukė – vanduo buvo labai šaltas ir gėlė kiaurai per švelnų jo kailį. Gerai, kad visai šalia tekėjo ir Neris – Žvėriui, įsitaisiusiam prie pat Santakos, net nereikėjo niekur eiti, tik perkelti ilgą gauruotą uodegą į kitą upę. Neries vanduo buvo ne ką šiltesnis – ankstyvas pavasaris sušildė orą, bet šilumai įsigerti į greitai tekantį vandenį reikėjo daugiau laiko.
Žvėris susiraukė – išsimaudyti pirmą kartą po žiemos būtų buvę tikrai ne pro šalį – jo baltas papilvės kailiukas jau buvo koks tik nori, tik ne baltas. Ir dar tie parazitai… Nors vandenį jis labai mėgo, o jo draugai, kitų miestų Žvėrys, jį net vadindavo Vandenų būtybe, bet šitas reikalas galiojo tik tada, kai vanduo būdavo šiltas. Šiltas vanduo – geras ir smagus. Šaltas – šlykštus. Galiūnas nieko gyvenime nebijojo, laikė save bebaimiu padaru, bet drąsos įmerkti savo ilgą kūną į šaltą vandenį jam akivaizdžiai pritrūko. Gėda šiek tiek buvo prieš save, bet Žvėris vis tiek nusprendė, kad purvą bei savo paties smarvę teks dar šiek tiek ištverti. Savaitėlę, gal dvi. Juk tikrai sušils tas vanduo.
Staiga giliamintiškus Žvėries apmąstymus nutraukė iš nugaros pasigirdęs isteriškas vyro riksmas:
– Jergutėliau, koks baibokas! Liubertai, tu žiūrėk!
– Apsaugok Perkūnėli, kas čia per klaikybė, Mildai?
Žvėris krūptelėjo ir mintyse nusikeikė – užsižiopsojęs leido miestelėnams prislinkti prie pat. Juk tokį ankstyvą rytą čia tikrai neturėjo niekas ateiti. Žvėris sustingo ir nusprendė neatsisukti. Galbūt, jei kurį laiką nekrutės, kauniečiai paliks jį ramybėje.
– Bet tai kaaaai šlykštumo, – nepaliovė stebėtis Mildas. – Ir smirda kaip! Aš negaliu, aš apsivemsiu, Liubertai.
– Kažin, ar gyvas? – paklausė kiek prikimęs Liuberto balsas. – Dvokia lyg būtų gerą savaitę pagaišęs. Tikrų tikriausia dvėseliena!
– Koks skirtumas, gyvas-negyvas, paimk va pagalį, pabaksnok į akį, o aš lekiu pakviesiu žmonių! Jergau, čia už tokį radinį mums kunigaikštis atseikės sidabro. Iškimšim, bus egzempliorius ohoho! Žiūrėk, kad nedingtų niekur. Aš tuoj!
– Gal nebaksnosiu, man gyvent nenusibodo, – nepritarė jam draugas. – Tu varyk greitai, maža kas, gal tik miega. Ir šakių prigriebkit!
Žvėris išgirdo, kaip Mildas laužydamas šakas tekinas pasileido per krūmynus.
– Vyyyyyyrai! – rėkė bėgdamas jis, – Vyyyyyrai čiooonai! Pabaaaisa!
Žvėris susiraukė. Kadangi negalėjo leisti, kad miestelėnai jį taip viešai lyg niekur nieko pamatytų, ar, juolab, pristatytų kunigaikščiui kaip iškimštą trofėjų, turėjo imtis veiksmų.
Pašoko, apsisuko ir, palikęs ant kranto be žado stovintį Liubertą, nusivijo iškamšų entuziastą. Nebuvo sunku – Mildas bėgdamas vis dar garsiai šaukė, kvietė žmones žudyti pabaisą, laimei nieko taip ir nespėjo prisišaukti, nes per dilgėles buvo gana sunku brautis, todėl toli nukeliauti nespėjo. Galingu šuoliu peršokęs vyrą, Žvėris pastojo jam kelią ir klaikiai suurzgė. Mildas iš karto ėmė rėkti:
– Gelbėkit! Žudo! Muša! Prievartauja! Vyrai gelbėkit! Pabaiiiii…
– Nu nerėk tu taip, – nutraukė vyrą neapsikentęs Žvėris. – Kas jau čia tave žudo ir prievartauja?
– T… tu kalbi – sumikčiojo entuziastas.
– Na, ir tu kalbi. Tai pakalbam gal? – pasiūlė Žvėris – Be panikos tik, nieko aš tau nepadarysiu, paža…
– O Perkūnai švenčiausias, jergutėliau paknapstas… – nutraukęs Žvėrį vyras sunerimo, paklaikusiomis akimis ėmė žvalgytis į šalis, tada atsisuko link paplūdimio ir vėl ėmė rėkti: – Aš viską supratau! Liubertai, tu buožgalvio liekana, ko tu man į midų pripylei? Aš tau veizolus išmalsiu.
Taip taręs Mildas apsisuko ir nukurnėjo atgal, palikęs Žvėrį stovėti be amo. Visko gyvenime yra buvę, bet girtuolio kliedesiu jo dar niekas nebuvo palaikęs. Galiūnas mintyse nusišypsojo – gerai, kad problema išsisprendė pati. Tiesa, girtuoklio kliedesys nebuvo vienintelis dalykas, kuriuo jį šiandieną vyrai palaikė. Žvėris priglaudė nosį prie savo kailiuko ir giliai įkvėpęs netruko susižiaukčioti. Tada giliai atsiduso ir drąsiai patraukė upės link.

Pasakojimo autorius: Rokas Mikutis

by Pasakojimo magistras

Drugeliai pilve

– Mama, noriu su tavimi pasikalbėti.
– Klausau, Rachele. Kas nutiko?
– Keistai jaučiuosi, mama. Dar niekada nebuvau patyrusi tokio jausmo.
– Ar tau ką nors skauda?
– Ne, mama, greičiau kutena.
– Ką nori pasakyti?
– Tai toks jausmas, kai kutena kažkur giliai pilve. Ir jaučiuosi tokia pakylėta, mama.
– Rachele, ar tai kažkaip susiję su ta nauja kamėja, kurios tu niekad nepaleidi iš rankų?
– Su šia kamėja? Taip mama, man ją padovanojo. Šis daiktas man labai brangus.
– Kas jis?
– Tu manai, kad taip jaučiuosi dėl žmogaus?
– Taip, Rachele. Tau pilve skraido drugeliai.
– Ką tai reiškia, mama?
– Tai reiškia, kad tu pajutai tai. Tu įsimylėjai, brangioji. Kuo jis vardu?
– Negaliu patikėti, kad man tai nutiko. Nemaniau, kad kada nors patirsiu tą jausmą. Juolab, jog man tą vaikiną piršo Ieva su Ida.

*** Suskambėjus žalvariniam durų varpeliui, pro duris įžengė Ieva ***

– Ar man pasigirdo, ar jūs ištarėte mano vardą?
– Sveika, Ieva.
– Laba diena, ponia Chaja.
– Taip, mes išties kalbėjome apie tave…
– Bet pagrindinis žmogus šiame pokalbyje, buvo tavo pusbrolis, brangi drauge.
– Natanas?
– Jo vardas Natanas, Rachele?
– Taip, mama. Jis vardu Natanas.
– Ir ką smuiko virtuozas šį kartą prisidirbo?
– Oi, kad tu, žinotum, Ievute. Jaunuolis apsuko mano dukrai galvą.
– Mama! Aš nesakiau to!
– Kaipgi ne?
– Rachelė ir Natanas! Būtinai turėsiu pasakyti Idai!
– Nereikia niekam sakyti, Ieva, nes nieko nėra!
– Aš nematau tame nieko blogo, dukrele. Tu jau nebe maža mergaitė. Laikas galvoti apie ateitį.
– Jūs susituoksite! O aš ateisiu pas jus, ponia Chaja, užsisakyti suknelės Rachelės ir Natano vestuvėms!
– Gerai, Ieva.
– Ką jūs čia kalbate?! Nebus jokių vestuvių! Aš dar per jauna tekėti! O kaip mano mokslai?
– Niekas ir nesako, kad vestuvės turi būti iš karto. Pirmiausia pagyvenkit…
– Ką?! Jokio gyvenimo kartu nesusituokus.
– Ieva, na, tu ir pasakei.
– Bet viena aišku. Jūs neabejingi vienas kitam.

*** Ieva netyčia pažiūrėjo į laikrodį, pastatytą ant stalo. ***

– Dievaži! Man jau laikas bėgti. Turiu nutapyti Esteros portretą. Iki!
– Iki, Ieva! (Duetu ištarė mama su dukra)
– Tu tikrai manai, kad tai meilė, mama? Ar mums tikrai lemta būti kartu?
– Manau, kad nieko nereikia bijoti. Jeigu bijosi mylėti, taip niekada ir nepatirsi meilės džiaugsmo. O aš tikrai žinau, kad meilė yra gražus dalykas.
– Judu su tėčiu esate man labai graži pora. Norėčiau, kad man pasisektų gyvenime ne mažiau.
– Mes su tėčiu to paties linkime tau, brangioji. Vieną dieną, tu, ne tik patirsi meilės džiaugsmus, tu mums padovanosi anūkus. Aš svajoju tapti močiute, mieloji. O dabar – nebijok mylėti.
– Ačiū, mamyte.

*** Rachelė pažvelgusi per vitrinos langą, pamatė Nataną, jai vėl sukuteno pilvą, o, kai išgirdo Nataną griežiant smuiku, jos akys dar labiau suspindėjo. ***

,,Drugeliai pilve" pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Mitinis žvėris, psichoanalizė ir 40 skaisčių mergelių

Mitinis Kauno žvėris, aišku, yra ypatinga ir unikali būtybė. Vis tik reikia pripažinti, kad jis turi ir bendrų visus tikrus slibinus vienijančių bruožų. Na, pavyzdžiui, pripažinkime faktą, jog šis galingas bei gudrus padaras labai mėgsta skaisčias mergeles. Nepagalvokit nieko blogo – mitinis Kauno žvėris yra gerai išauklėtas džentelmenas ir mergelėmis žavisi tik mentališkai beigi dvasiškai. Nes skaisčiosios gražuolės ne tik švariai prausia veidelius – labiausiai mitinę Kauno „pabaisą“ žavi tyros mergelių širdys ir sukalbamas charakteris. Juk slibino duona ne tik sviestu tepta – tenka spręsti sudėtingiausius klausimus, kurie kvaršina ir gudriausią galvą, duoti atkirtį mitinių būtybių medžiotojams ir vėl tapti tikru miesto saugotoju ir geradariu. Šitai sunku atlaikyti ir pačiai gabiausiai bei sumaniausiai būtybei. O kur dar ta konkurencija – Kauno žvėris prašė manęs daug apie tai neužsiminti, tai kuždu tik į vieną ausį: mitinės būtybės irgi slapčiomis tarpusavyje varžosi – dėl senesnės istorijos, įspūdingesnio žygdarbio ir didesnės žmonių meilės. Taigi ir mūsų slibinas turėjo galvosopį – kaip išlikti matomu ir reikalingu šalia septynių kalvų miestą išmaitinusios vilkės ir staugūno sapnų vilko, kurio užmačias ir visokio plauko simbolizmą puikiai aiškina didieji žyniai.
Taigi, grįžkime prie mergelių – iki paskelbus ypatingąją ne tik Kauno, bet ir visos šalies padėtį, mitinis Kauno slibinas kliaudavosi jų žavesiu. Aišku, ši būtybė jau seniai turėjo į savo irštvą nusitempusi (taip nemandagiai kalbėjo Žvėries draugija) arba maloningai pakvietusi (taip dievagojosi pats Žvėris) skaisčiąją Ireną. Tačiau, jei jau visiškai sąžiningai ir atvirai, turiu pasakyti, kad Irena mūsų žvėriui buvo kiek pabodusi. Kaip kitaip paaiškinsi jo sapnus, kuriuose lankosi keturiasdešimt nekaltų mergelių. Žinoma, žvėris ir pats bodėjosi bei kiek prisibijojo tokių sapnų ir jau planavo lankytis pas mitinių būtybių psichoanalitiką. Priežastis, kodėl Žvėris ėmė bodėtis Irena, labai paprasta – mat ilgiau pabuvusios šio sutvėrimo draugijoje skaisčios mergelės paslaptingai tampa ne tokiomis skaisčiomis – tikriausiai – dėl gryno oro trūkumo ir požemių smarso, o gal todėl, kad Žvėris nuvargina jas savo žygdarbių istorijomis ir pato būsena nesibaigiančiose šachmatų partijose. Taigi, Kauno legenda savo požemių rūme ruošė naujus kambarius šviežutėlėms skaistuolėms – žinoma, jokios prievartos, tik mandagus pasiūlymas apsistoti įstabiausiame ne tik Kauno, bet ir visos Europos viešbutyje. Žvėris ruošė prakalbą ir treniravo raumenyną, norėdamas mergelėms palikti kuo palankesnį įspūdį. Juk būtent šių nesuteptų būtybių draugija padėdavo jam įveikti sunkumus! Vis tik slibinas mažumėlę užgaišo ir to pakako, kad kaip perkūnas iš giedro dangaus trenktų žinia apie tai, kad mergelės ir žvėrys kol kas turėsis laikytis atokiai, nes siaučia kažkokia ragų ir kanopų viruso atmaina, pavojinga ir žmonėms, ir mitinėms būtybėms. Kas Žvėriui beliko – sapnuoti, svajoti it vartyti…savo slaptąją knygą, kurioje piešdavo patikusių gražuolių paveiksliukus ir kurdavo mergelėms už širdies griebiančius sonetus. Kaimyninio miestelio Žvėris truputį sugėdino Kauno legendą dėl tokių senamadiškų priemonių – mat, dabar atsiradusi kokia tai išmoninga „veidų knyga“ ir pasaulinis žinių tinklas, kuriame gali sutikti tokių gražuolių! Vis tik, pabandžius naująjį metodą, Žvėriui užkaito žandai, mat tame „tinkle“ aptiktos gražuolės, panašu, toli gražu nebuvo…skaisčios. Todėl Kauno legenda grįžo prie senojo romantiško būdo ir per veik keturias karantino savaites nupaišė kelis tuzinus iš atminties ir vaizduotės gimusių mergelių. Kad susivoktų savo į visas puses sūkuriuojančiose mintyse, Žvėris pagaliau prisiruošė kreiptis į minėtąjį psichoanalitiką – su kuriuo senuoju papročiu ir karantino sąlygomis ėmė susirašinėti…laiškais. Žvėris prisiminė savo vaikystę ir paauglystę, išraudojo visus kartėlius, sėkmingai įveikė Edipo kompleksą, pavydą kitiems mitiniams žvėrims, dar sustiprino (dvasinę) potenciją bei papildė į pasąmonę nugrūstas trūkstamas Legendos dalis. Psichoanalitiko Nėraracijos padedamas, Žvėris ėmė slapčiomis naktimis slankioti po miškus, rinkti žibuokles (slibinai puikiai orientuojasi tamsoje), plaukioti upeliūkščiuose ir stiprinti savo či energiją, apkabindamas medžius bei siurbdamas žemės energiją. Nėraracijos visai negėdino mitinio Žvėries dėl sapnų apie mergeles ir sakė, kad jo amžiaus būtybei tokie sapnai yra visiškai normali (dvasinio)vystymosi dalis. Tik labai subtiliai patarė ieškoti Mergelių, sava valia sutinkančių apsigyventi Žvėries apartamentuose, nes priešingu atveju draugijos nariai visai pašėls ir it kokiuose senoviniuose filmuose ims mojuoti šakėmis ir plūstis džentelmenams nederančiais žodelyčiais. Mitinė Kauno legenda pažadėjo apie tai pagalvoti, vis dar nuo savęs slėpdamas galimybę, kad gal ir ne visai laisva valia Irena sutiko pas jį apsigyventi… Na, bet jokia psichoanalizė nepadaro mūsų šimtu procentų skaidriais ir net sau patiems pažiniais. O Žvėris be paslapties – taip pat joks Žvėris. Vis tik būtybė buvo labai dėkinga Nėraracijos, kad išmokė meditacijos technikų bei padėjo jo žvėriškai būčiai nurimti. O, svarbiausia, neuždraudė svajoti apie skaisčias mergeles. Keturiasdešimt, ar net dukart tiek. Nes jei jau visai sąžiningai, nors ir kokia ta psichoanalizė gera ir naudinga, vienas ūsuotas susitraukęs terapeutas kovoje su sunkumais niekada neatstos švelnių mergelių veidelių.

Teksto autorė: Lina Buividavičiūtė

by Pasakojimo magistras

Pavasaris

– Laba diena, panele Rachele!
– Sveiki, Natanai.
– Sėskitės, užsakiau kakavos, kaip ir sakiau. Padavėjau!
– Ačiū.
– Gal jau kreipkimės į vienas kitą ,,tu"?
– Nemanau, kad tai puiki mintis. Noriu, kad žinotumėte. Atėjau čia tik dėl to, kad man patinka, kaip jūs griežiate smuiku.
– O, panele, Rachele, maniau jūs atėjote dėl manęs. Jūs verčiate mane liūdėti.
– Jūs turite puikų humoro jausmą.
– Dabar, kaip tik juo ir samprotauju.
– Matau.
– Papasakokite, apie save. Ką jūs veikiate gyvenime?
– Na, gerai. Esu veterinarijos studentė, laisvalaikiu prižiūriu gyvūnus. Auginu šunį, Niufaundlendo veislės patiną. Jis ištikimas mano draugas. Dabar, kaip tik laukia manęs lauke, prie durų.
– Ar tai tas didelis, juodas šuo?
– Taip, tai Nufis.
– Gražus šuo.
– Išties.
– Gal turite kokių pomėgių?
– Kolekcionuoju kamėjas.
– Atleiskite, už mano neišprūsimą, bet kas yra kamėjos?
– Nestebina. Kamėja yra brangakmenis arba pusbrangis akmuo, kuriame išraižyta moters galva. Paprastai kamėjos būna segės, žiedai ir kiti papuošalai.
– Ak, taip. Kamėja yra ta segė, kurią jūs įsisegusi į šią dailią, violetinės spalvos skrybėlaitę.
– Na, taip. Jūs pastabus. (Rachelė nusišypsojo)
– Pagaliau nusišypsojote. Jūs nusišypsojote ir išlindo saulė iš už debesų. Pažvelkite!
– Koks jūs pataikūnas.
– Panele, Rachele, neslėpsiu. Jūs man labai patinkate. Aš seniai svajojau su jumis susipažinti.
– Ką jūs kalbate?
– mano pusseserės yra jūsų geros draugės…
– Leiskite atspėsiu. Ida ir Ieva! Ir kaip aš anksčiau nesupratau, jūs gi, tas smuikininkas jų pusbrolis – Natanas!
– Jos jums pasakojo apie mane?
– Jos svaigsta dėl jūsų muzikos.
– Likimas, panele, Rachele. Tai tikrai likimas. Net rašytojas sakė: ,,Tikėk, norėk, ir suves."
– Jūs pažįstate rašytoją?
– Teko garbė susipažinti. Kiek žinau jūs turite daugiau gerbėjų… Bet, panele, Rachele, jis jums per senas.
– Oi, ne jums, nustatyti amžių ir juolab su kuo man draugauti.
– Jūs teisi. Atleiskite. Renkatės tik jūs pati… (nudelbęs liūdnas akis)

*** Valandėlę patylėjusi, Rachelė sužibusiomis akimis… ***

– Natanai, pagrokite smuiku. Nuolankiai prašau!
– O, maloningoji Rachele, eime į lauką!
– Šįkart man pavasaris. Todėl skiriu jums A. Vivaldžio ,,Pavasarį"!

*** Kai Natanas griežė, Kauno balandžiai pakilo nuo Laisvės alėjos grindinio, romantiškai plasnojo savo sparnais; raišam poetui gimė įkvėpimas kurti; Rachelė ritmingai lingavo laikydama suknelės skverną, o šalimais – aš gurkšnodamas kavą, užsirašinėjau naują siužetą. ***

,,Pavasaris". Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis

by [email protected]

Vario sala

Viena iš didžiausių neįmintų paslapčių buvo Vario salos istorija. Sklandė legendos, kad prieš kelis šimtus metų ten buvo pats baisiausiais visų laikų kalėjimas, kuriame ne tik kaliniai, bet ir prižiūrėtojai būdavo įkalinami šaltų vandenyno sienų ir vario salos uolų. Vietomis salos krantai buvo aukšti ir statūs, jie suformuodavo aštrius skardžius, kurių tarpekliuose  lyg kokia nelaiminga siela stūgaudavo vietinis šiaurys, kiaurai perpūsdamas kiekvieno prašalaičio vidurius ir mirtinai sušaldydamas paliegusius kaulus. Ant tų skardžių atsidurdavo tik patys drąsiausi bėgliai, tikėdami, kad ten suras išsigelbėjimą. Deja, ten surasdavo tik dar didesnį alkį, šaltį ir vienatvę. Kitą Vario salos dalį sudarė nuožulnios vulkaninės uolos, kurios aplink salą suformavo platų sijoną - banguojant vandeniui, atrodė, kad jis sukasi ir plazda. Kalbama, kad sala Vario pavadinimą įgavo dėl neįprastų savo kraštovaizdžio spalvų ir formų - visur rūdimis nusėtų uolų ir ant jų augančių vario spalvos samanų. O ir medžiai toje saloje augo neįprastai - vos nuo žemės paūgėję kokį sprindį sulinkdavo, tarsi, sunkios naštos slegiamos senukų nugaros ir toliau savo rūdijančias šakas tiesdavo horizontaliai palei suskerdėjusią žemę. Tų medžių lapai, kaip ir visų kitų augalų, buvo vario spalvos, o suspigus saulei net grieždavo dantis, nes rodėsi, o galbūt ir ištiktųjų taip buvo, kad pučiant vėjui ir šviečiant saulei visi šie surūdiję augalai trinasi vienas į kitą ir dejuoja savo sukaustytais geležiniais kūnais. Vienas iš tokių suskirdusių, gergždžiančių kūnų buvo tobulai su sala suaugęs varinis laivas. Kaip jis čia atplaukė ir pasiliko, o vėliau ir suaugo su salos krantais, niekas tiksliai negalėjo pasakyti, nes likusių gyvų Vario salos gyventojų niekas nei matė, nei girdėjo – tiesiog vieną dieną žemyną  nustojo pasiekti laiškai su salos kalėjimo ataskaitomis, užklausomis, gyvųjų ir mirusiųjų sąrašais, maisto, vaistų apskaita bei kita dokumentacija, kuri nors ir nedažnai, bet periodiškai būdavo siunčiama žemyno šeimininkams. Lygiai taip pat, kaip prapuolė visa iš salos siunčiama korespondencija, taip pat prasmegdavo ir nebegrįždavo iš žemyno salon siunčiami laivai su visomis įgulomis,  naujais kaliniais, maisto papildymu.  Po ilgų laukimo mėnesių, šalies taryba, administravusi salos kalėjimo veiklą, nusprendė siųsti ekspediciją, kuri išsiaiškintų kas nutiko tame atokiame pasaulio krašte. Į kelionę buvo pasiųsti trys laivai, kiekviename buvo po dvidešimt vyrų - barzdotų, atšiauriais veidais, vešliais antakiais, plačiais pečiais, tyliomis, rūsčiomis akimis, stora, kaip gyvulių oda. Tais laikais šypsena buvo nemadinga, o švelnumo rodymas buvo prilyginamas silpnumui ir visiškam iškvėšimui. Ankstyvą lapkričio rytmetį vyrai tylėdami susikrovė maisto, gėrimų, ginklų, drabužių dėžes į laivus, tylėdami atsisveikino su savo moterimis, motinomis  bei vaikais ir slėpdami savo baimes bei liūdesį išplaukė į jūrą. Vyrai neilgai galėjo grožėtis tolstančiais žemyno krantais ir juose šokančiais medžių lapais - greitai jiems artimus vaizdus ir žmones pasiglemžė rūkas, migla aptraukdamas ne tik tolstančius vaizdus, bet ir prisiminimus. Kas kartą mėgindami prisiminti namus, vyrai nebegalėjo juose atgaivinti svarbių detalių – savo moterų plaukų spalvos, uoste augančio medžio rūšies,  vaiko balso skambesio, kaimynų veidų, apylinkėse tvyrančio žuvies ir jūros kvapo. Rūkas ne tik pasiglemžė jų regėjimą, bet ir jusles, numarino savastį, liko tik stiprūs įtempti raumenys ir salos link nukreipti, bet nieko nebematantys žvilgsniai. Kelionė truko tiek kiek ir turėjo trukti – nei per ilgai, nei per trumpai. O kadangi niekas nebejuto laiko tėkmės, tai buvo visai nebesvarbu. Apie artėjančią salą pamažu pranešinėjo nežymūs ženklai – girgždantis vanduo, metale pasiklydęs vėjo ūksmas, staiga į akį skaudžiai smingantis aštrus saulės blyksnis. Bet labiausiai apie artėjančią salą bylojo kurtinanti tyla, kurią tik retsykiais sudrumsdavo vienišas vėjo ir metalo šokis. Išvydus salos krantus, plaukti darėsi vis sunkiau, nes teko irtis ne skaidriu jūros vandeniu, bet klampiu variniu skysčiu, kuris ties krantais sukietėdavo formuodamas amžiams sustingusias ir surūdijusias bangų skulptūras. Vyrai žiūrėjo į šį neįprastą jiems reiškinį ir  neišsakytose mintyse svarstė ar taip atrodo mirštanti jūra.  Galiausiai laivas sustojo, įsmeigė savo sunkų kūną į klampią surūdijusią masę ir tyliai svyruodamas paskelbė protestą plaukti tolyn. Vyrams teko kelti nešulius ant pečių ir pasinerti ligi juosmens į gličią varinę masę juos gabenant į krantą - eiti buvo sudėtinga, atrodė, kad visa aplinka priešinasi jų buvimui čia, švininiai debesys šaukė suktis atgal ir plaukti iš kur atvyko. Bet užgrobta žmonių valia neleido vyrams įsiklausyti į gamtos perspėjimus bei grasinimus. Tad tylėdami jie slinko link kranto, kol galiausiai atsistojo ant vienos sustingusios bangos keteros. Tačiau toliau eiti buvo ne ką lengviau, nes visomis išgalėmis vyrus iš salos vijo vėjas, jų judėjimą stabdydamas plačių kumščių puokštėmis ir į veidus pūsdamas  varines dulkes, kol galiausiai išnyko visos atsivežtos spalvos, liko tik įvairiais vario atspalviais nudažyti vyrų veidai ir drabužiai. Taip žmonės susiliejo su kraštovaizdžiu, tapo nepastebimi, nebesugebėdavo atpažinti vienas kito, kartais nesuprasdavo ar žiūri į savo atspindį ar į bendrakeleivį, o gal į medyje išraižytą seno žmogaus portretą. Kaip ir tikėtasi, saloje vyrų niekas nepasitiko, takeliai vedantys link kalėjimo buvo užpustyti ir senokai pamiršti, o juose palikti žmonių pėdsakai išnykę praeities šešėliuose ir varinių nuosėdų pataluose. Vyrai ilgai dairėsi nežinodami kur link jiems reikia keliauti, kol galiausiai tamsiuose dulkių, vėjo ir rūko labirintuose išvydo nedraugiškus kalėjimo kontūrus. Ten ir patraukė - tylėdami ir suprasdami, kad gali nebegrįžti. Šešiasdešimt vyrų lėtai, bet atkakliai keliavo klimpdami į keistą varinį purvą, kuris sunkiais lašeliais apaugindavo jų batus ir kojas, kvėpuoti darėsi vis sudėtingiau, nes vario dulkės smelkėsi į nosies šnerves kliudydamos deguoniui maitinti nuvargusius kūnus, akys klaidžiojo ieškodamos spalvų, kurių senai jau čia nebebuvo. Įžengę pro plačius, neberakinamus vartus vyrai suprato, kad pavėlavo...suprato, kad ir kiti vyrai, kurie seks iš paskos, taip pat pavėluos. Čia įžengus jau nebegali pasukti atgal, nes nebelieka nieko, kas galėtų būti pavadinta praeitimi, nebelieka kur grįžti, nebelieka į ką atsiremti kuriant savo mintis, nebelieka seniau girdėtų balsų, kurie kadaise pasakojo pažįstamą pasaulio naratyvą, nebelieka galimybės suprasti save, nes išsisklaidydama po atomą pamažu išnyksta žmogų sukūrusi istorija... Kalėjimo koridoriai buvo siauri ir slegiantys, einant tolyn iš jų pasitraukdavo net ir menkiausia šviesa, o sienomis varvėdavo šaltas vanduo. Drėgmė nepaprastai greitai įsismelkdavo į sąnarius ir kaukolių ertmes sukeldama ledinį skausmą ir beribį nuovargį. Gyvenimui atviras žmogus greičiausiai svajotų apie ugnį, bet tokių vyrų tarpe jau nebebuvo. Tad jie lėtais žingsniais ir tyliu kvėpavimu pasklido po kalėjimo rūsius vedančius į tamsias, drėgnas, šaltas kameras, bylojančias apie kadaise čia vešėjusį žmogaus žiaurumą ir jame paskendusią vienatvę. Kamerų kampuose slėpėsi sustingusios kalėjusių žmonių sielos, ant sienų draikėsi jų piešiniai, nuovargis ir neviltis. Vyrai tarėsi girdintys tylius balsus, murmėjimą, dainas, maldas, beprotystės šnibždesius ir  švilpiniavimą...Bet visa tai tebuvo jų užgęstančios vaizduotės pastangos nors kiek priminti apie jų žmogišką prigimtį, kuri vis labiau nyko varinės salos prieglobstyje. Galiausiai vyrų kojos nebegalėjo eiti, jų kadaise gyvybingi kūnai stingo ir lūžo pabirdami mažomis vario dulkėmis ir dar vienu sluoksniu padengdami sergantį salos kūną. Taip pamažu išnyko dar vienas būrys, kurį išlydėjo jų moterys ir vaikai. Žemyne tą naktį stipriai lijo ir pūtė šiaurys, ryte pabudę iškeliavusių vyrų vaikai statė varinius sniego senius, o jų moterys verkė žiūrėdamos į klampią surūdijusią jūrą. Jos žinojo, kad niekada nebegalės paglostyti šiurkščių savo vyrų plaukų ir užuosti tik joms pažįstamo kvapo. Sala joms atrodė nepasiekiama...bet sala žinojo, kad ji jau visai šalia. Mažomis išdaigomis ji pratino moteris ir vaikus prie savęs ir vogė iš jų prisiminimus, istorijas, dūsavimus, liūdesį, džiaugsmą ir viltį...Ilgainiui sala pasieks ir šiuos šiltus, spalvotus namus, o vario dulkėmis virtusios artimos sielos galbūt sušoks paskutinį valsą staugiančio vėjo sūkuriuose. ...nes taip atrodo mirštanti jūra...

Ieva Dryžaitė

by [email protected]

Marukas ir jo kelionė po save

Jis buvo vardu Marukas. Marukas augo tokioje oloje, kur visą laiką vyravo prieblanda, drėgmė ir šaltis. Nesušylantį kūną, dar labiau stingdė vidinis šaltis, kurio nei veido, nei kokio kito pavidalo Marukas nepažinojo ir net nenutuokė egzistuojant. Marukas gyveno gentyje, bet jautėsi vienas joje ir ši vienatvė prasmingai bylojo, kad buvimas kitų apsuptyje, dar nereiškia buvimo su kitais. Vieną dieną Marukas nuėjo toliau nei bet kada. Pasiklydo... o gal tiesiog sąmoningai keliavo tolyn, kad iš šalies pažvelgtų į savo olą, gentį ir patį save. Gamta ošė, visa lapija raizgėsi žeme, medžiais, palei upelius ir takus, užklodama visus gyvūnų ar žmogaus pėdsakus. Žengtas žingsnis išnykdavo, apsamanodavo ir vėl susiliedavo su gėlėmis, šakomis bei krentančiais medžių lapais bei žemės dulkėmis. Marukas liūdėjo, nes suprato, kad nykstančiomis pėdomis kada nors eisiąs ateities keleivis niekada nepajus jo pėdų šilumos... Jis, kaip ir Marukas dabar, jausis vienas ir nykstantis kartu sulig kiekvienu postūmiu į priekį. Ir vėl pasidarė šalta ir baugu ir tada Marukas pažiūrėjo į dangų, kuriame vienu metu kalbėjosi debesys. Vieni ginčijosi sakydami jog jų eilė nešti lietų, kiti savo ruožtu stūmėsi į priekį sakydami, kad šiandien lietaus nebus. Marukas atsiduso, tikėjosi bent griaustinio ar stipraus vėjo gūsio, kurie leistų pasijusti šiek tiek gyvesniu. Ir tada pasipylė:Gyvenimas čia, žygiuoja šaliaO aš kur einu? Paslėptu takeliu?Kur veda mane liūdnoji valiaAr aš čia esu, ar jau nebe...Prašvilpė galvoje. Marukas nesuprato kas tai, bet įsismaginęs pakrutino pečius ir toliau posmavo. Neištarti žodžiai liejosi takais ir takeliais, kol Maruko kelionė pavirto tikrų minčių voratinkliu ir vėl paklaidino. Bet šį kartą ne miške, šį kartą Marukas atsidūrė tolimiausiuose sąmonės labirintuose, suprasdamas, kad galvoje tupintys posmeliai ne šiaip veržiasi lauk. Pasigriebė akmenį ir jame piešiniais išrašė vieną, skirtą būsimam pakeleiviui:Kai koją dedi, padėk ir žodelį,Palaiminki jį savo dainaO gal tu tada, nusnūsi šaliaMano pėdutės, kuri kažkadaKeliavo čia,Linguodama kūną,Siūbuodama sielą...Sukosi sukosi sukosi audros gūsiai nešdami Maruką nežinomais ir lig šiol jam nepažintais minčių takais. Jis net nepajuto, kaip sutemo ir danguje įsižiebė visos žvaigždės. Pakėlęs galvą Marukas pamatė, kad viena jam merkia akį. Papurtė galvą ir galvoja, gal apsinuodijo kokia laukine uoga. Bet vėl pakėlė, ogi ir kita su juo flirtuoja ir dar drįsta juoktis tiesiai į akis žiūrėdama. Ir tada smūgis.Pabunda Marukas visai šalia savo olos, aplink jį stovi vaikų būrys, visi nustebę žiūri, bando pirštukais paliesti, patikrinti ar dar gyvas. Marukas dairosi į žibančias smalsias akis ir kiekvienoje mato save. Bet ne tik atvaizdas jį jaudina, bet ir jausmas, kad jis tai yra jie ir atvirkščiai. Bendrumo jausmas, žodžiais nenusakoma ramybė ir nematomas jungties siūlas juos sieja į nedalomą visumą. Mažyliai pradžiunga matydami, kad Maruko krūtinė kilnojasi –„ vadinasi gyvas“- padaro išvadą. O tada Marukas prislopintu balsu pradeda jiems pasakoti savo minčių voratinklius, tik šį kartą tvarkingiau sudėtus. Mažyliai, tarsi, vedami kažkokios nematomos jėgos iškart susėda aplink ratu ir klausosi. Marukas moka pasakoti - mosikuoja rankomis, daro grimasas, keičia balsus ir pavidalus nuo tiesaus ir aukšto link kuproto susitraukusio... ir čia pat mažųjų genties gyventojų akyse gimsta spektaklis, istorija, pasaka. Juose sudėta viskas – ir gyvenimas su savo tamsiais aštriais kampais bei minkštų pagalvių paklote, ir svajonės- mirštančios ir čia pat gimstančios, ir fantazijos ar mistiniai vaizdiniai, kurie virpina tamsiausius sielos užkaborius ir gerokai baugina tamsos bijančius mažylius, ir jausmai, tiek šliaužiojantys žeme kaip šliužai aplipę šapais, nešvarūs, atgrasūs, tiek grakščiai skraidantys kaip lengviausi pienių pūkai, ar karšti kaip vidurvasario saulėję įkaitintas smėlis, ar šalti kaip olos guolis šaltais lietaus merkiamais rudens vakarais.... Mažos akytės čia išsipučia, čia prisimerkia, čia jas uždengia pirštai, čia jos priartėja viena prie kitos, čia vėl nutolsta... bet Marukas mato - jos žėri, jos spindi iš smalsumo, jaudulio ir dar kažko... gal tai vienybė, bendra minties, jausmų galia, kuri tik tą akimirką, tik tuo ypatingu momentu yra čia ir dabar. Ir jis, Marukas, tai sukūrė! Atsidūsta pavargęs, suprakaitavęs ir laimingas. Dabar žino, kaip pasiekti kitų širdis, dabar žino, kaip pasidalinti savo vidiniais voratinkliais, dabar jaučia, kad jis tai jie, o jie tai jis.... Mažyliai ploja ir prašo dar... Dar tai dar, patraukia pečiais, vadinasi bus dar... Marukas šypsosi ir jam labai karšta.

Ieva Dryžaitė

by [email protected]

Kvaištelėjusio modernisto legenda

Tarp skveruose tvyrančio tabako dūmų debesies ir Alėjos kavinių garuojančių puodelių apsupties, it gūsis sklinda gandas, ne be Žvėries pagalbos. Tai gandas apie kvaištelėjusį modernistą. Kalbama, kad tai architektūrą studijuojanti persona, kurios vardas Jonas. Tiesa, architektūros studentu jis pramintas tiktai dėl pomėgio architektūrai. O bendrai paėmus - Jonas - tai jau beveik kiekvienas mūsų. Taigi, Jonui, tau ar man, kadangi nieks nežino kas jis iš tiesų yra, labai patinka architektūra. Subrendęs tarp kiemų puoštų Tarpukario dekoru ir gaudęs saulės zuikučius nuo išlenktų Art Deco pastatų langų, o vakarais stebėjęs kaklą aukštyn keliančią baltai išpuoštą prisikėlimo gulbę, jis įsimylėjo. Įsimylėjo baisiai, iki pat širdies gelmių - tai buvo rytas, vakaras, pavasaris jau be penkių ar amžių pabaiga - svajojo vis kaip zvimbiančiu ir nuolat blunkančiu troleibusu, jis laiko mašina nuskris į miesto centrą. Ten suks ratus po Laisvės vidinius kiemelius, akis pakėlęs žvelgs žygiuodamas Putvinskio fasadus ar tik prisės nužvelgt ant stogo stūksančių varinių kaminėlių. Taip nuo Pelėdų kalno skambant meilės dainai, kaip neretai nutinka, ištiko meilę mūs drama. Kaip žinom iš raukšlių ant veido ir knygų odiniu viršeliu, aistringa meilė lengvai veda kvaitulio keliu. Taip mūsų modernistas, nebežinodamas kur dėt, kur kraut tą meilę, kaip ją išreikšt, pradėjo sąsiuvinin kampe rašytis – kur stovi namas, rūmai, centras su burmistro Vileišio leidimu. Kai to nebeužteko, o taip nutiko greit, pradėjo jis aprašinėti, Petrarkos plunksna, savo Laurą įstabiu žvilgsniu. Nebuvo jis poetas vertas ąžuolo vainiko, juk skaičiai, o ne raidės buvo jo stiprioji kaip studento pusė. Taip gimė idėja verčiau jau skaičiais meilę reikšti ir pirštus lenkiant šią aistrą palaikyt. Pradėjo jis skaičiuoti kaip Dievas žmogaus plaukus – kiekvieną lenktą, tinku dengtą kampą, apvalų, ilgą langą, tautinius gėlių motyvus, galiausiai, vertikaliai ar kaip kitaip ištęstą liniją pasikartojančio dekoro ir dėjo taip skaičius jis tiek galvoj, tiek sąsiuviny ant vienas kito. Žvitriom akim mūs Jonas bėgo, gaudė, mąstė, stovėdamas šalia dar nematytų pastatų – ar čia svajotasis gi modernizmas, ar kas čia? Galiausiai, ši skaičių ir detalių manija sumaišė kortas ir Jonas savo meilės neskyrė nuo kitų namų. Pradėjo jis stovėti prie 9-aukščių Brežnevo namų, vertikaliai kartojančiųjų laiptinių dekorą, prie Vytautinės simetriškų skliautų ar kolūkio baroko bokštuotų rūmų pastatų. Ir vis skaičiavo, dėjo, daugino, pamesdamas visai idėją, kur jo gi mylimasis Art Deco. Tai štai istorija, ką kalba žmonės – kasdienė, bet unikali, jauki ir visgi tragiška. Be pasakiškos pabaigos, o ir išvis be pabaigos, juk tai istorija apie amžinąjį modernistą - mūs Joną, tave arba mane, kurį mes galime sutikt vis vakarais, jei tyliai nuėję kad ir į kokį kiemą, kur jis ar tu, ar aš, skaičiuoja tyliai savojo Art Deco detalės, bet meilei reikia privatumo, tad ššš, tyliau.

Tekstą sukerpė Nojus Kiznis.

by NojusKiznis

Kaip kovoti su negandomis?

Kauno Žvėris su negandomis kovoja kepdamas didžiulę picą ir vaišindamas draugus. Kai draugai šalia, kokios gali būti negandos?

Autorius: Ajerų vaikas

by Pasakojimo magistras