Estera

Kaunas buvo skurdus, purvinas XIX a. miestas, kuriame vyravo patriarchalinis suvokimas, kaip ir visame to meto pasaulyje. Moterys neturėjo teisių, bet jų geidė vyrai. Ir nesvarbu, kad jos gyveno skurdų gyvenimą, jos visada buvo vyrų geidžiamos asmenybės, kurias galėjo turėti kiekvienas užimantis aukštesnį socialinį statusą, testorenu pulsuojantis kūnas. Ir nebūtinai statusas pabrėždavo vyriškumą. Tuo metu vyras galėjo sau leisti daugiau, tuo labiau jei jis buvo žandaras. Pasinaudodamas savo padėtimi, statusu, vyras, kuris prieš valdžią buvo tarsi nekaltas ėriukas drebančiomis kinkomis, prieš varganą provincijos jauną leliją, buvo trykštantis grubiu psichologiniu smurtu.
Vargšė mergaitė priversta įsileisti į savo svirną šį ,,vyriška” galia trykštantį vyrą, jeigu jį galima būtų pavadinti tikru vyru – galėdavo atiduoti viską, ką turėjo, kad tik šis paliktų ją ramybėje ir paliktų jos tėvus sveikus. Leisdavo prieiti arčiau negu kas yra buvęs, nes neturėjo kitos išeities. Ir tik dėl to, kad siaubingai bijojo.

Viena jų – Estera. Moteris, kurios portretus tapė ne vienas menininkas, sugebėjusi pakerėti, nors ir paslapčiomis, bet visus Kauno vyrus.
Kai kurie slapta jos geidė, kiti atvirai aptarinėdavo šios žavingos moters galias.
Kiekvienas vyras, nors ir eidavo šalia savo moters, išvydęs Esterą – pamiršdavo esantis vedęs.
Tuo tarpu moterys jos nekentė, šlykštėdavosi jos socialiniu statusu, nors ir pačios nepasižymėdavo moteriškumu, moterys Esterą smerkdavo. Ir tai buvo labiau iš pavydo, nes šios patyrusios moters moteriškumo nebuvo įmanoma paslėpti po jokiomis skaisčiomis balčiausiomis sukniomis.
Estera tapo erotikos simboliu. Tuo metu erotika buvo, kaip šlykščiausias iškrypimas, visose akyse, nepaisant to, kad kiekvienas savo lovoje, buvo dar ir kaip ,,iškrypęs”, o gal ir ne tik lovoje.
Kunigai savo dorovingą, slaptą gyvenimą laikė skaisčiausiu ir nuriję ostiją per mišias, pamiršdavo apie savo sutanas, kurios dengdavo vyriškas lytis, ką tik atlikusias reprodukcijos funkcijas.
Ir dažnai reprodukcija būdavo bergždžia, nes dvasiniai siekiai, kuriais dvasininkai siekdavo išpirkti nuodėmes, paliesdavo tos pačios lyties, jaunesnius, naivius, nekaltus išpažinčių atpirkėjus.

Gyvenimas buvo apgaulingas. Visi apsimetinėjo ir griežtai laikėsi dogmų, kuriamų dvasininkijos luomo, nesvarbu, ar jie slapta buvo katalikai, ar jie atvirai eidavo į neobizantine architektūra spindinčią šventovę. Dauguma nežinojo, kokį gyvenimą turi šventikas už bažnyčios ribų. Visi jį laikė vieninteliu šventuoju tėvu, smerkiančiu žmones, už jų nuodėmes. Moteris vieninteles, kurios pastodavo nesantuokoje, nepaisant to, kad gyvybei užmegzti reikia ir vyriškosios lyties. Ir niekas nekreipė dėmesio, kad XY panaudojo fizinį smurtą, jog patenkintų savo poreikius ir galėtų išleisti į pasaulį savo dar taip neilgai brandintą sėklą. Neilgai, nes jis to nori dažnai.
Bet tais laikais vienintelę gėdą patirdavo, visuomenės būryje laikyta nekalta mergelė, kurios pilvas vis didėdavo.

O kas nutiko Esterai? XIX a. merginai, kurią dėl savo moteriškumo, visi vadino tikra moterimi.
Nejaugi, taip niekas ir nesužinos šios moters paslapties?

Kiekvienas vyras jos geidė, nepaisant jo amžiaus. Kiekvienas norėjo turėti Esterą, bent, kad šis geidulingumo simbolis, leistų uždėti didelį vyrišką, ilgais, tvirtais ir grubiais pirštais delną ant jos didelės krūties. Dažnas vyras, išgirdęs minint Esteros vardą, suklusdavo, o dar dažniau, jo mintys priversdavo sušlapti jo kelnėms.

Kas šis seksualumo simbolis? Kodėl niekas neišgirsta Esteros istorijos iš jos lūpų? Kada prabils Estera -kiekvieno vyro svajonė? O gal Estera yra mitinio Kauno žvėries moteriškoji versija, tūnanti kažkur mieste ir laukianti, kada ją atras tikras žmogus, vyras ar moteris arba transeksuali asmenybė, kurie nenorės jos tik kaip sekso simbolio, kurie norės ją pažinti kaip žmogų?

Pasakojimą sukūrė ir sugalvojo Kipras Marcalis