– Chaja, ši suknelė nuostabi! Gaila, kad Ieva negali jos pamatyti…
– Ieva dabar tapo Paryžiaus vaizdus, kur nors prie Senos upės.
– Pasiilgau dukrelės. Nors mes ją įsidukrinome, mylime ją nė kiek ne mažiau nei Idą.
– Turbūt labai didžiuojatės Ieva?
– O kaip gi? Ji labai talentinga, tokia gera mergaitė.
– Ir dar taip įdomu, kad Ieva yra lietuviško kraujo, o jūs ją auginote kaip žydaitę…
– Taip, ji laikosi šabo, lankosi sinagogoje. Ievą myli visi. Tik ji dar labai naivi. Tai nėra blogas bruožas, tiesiog bijau dėl jos.
– Na, grafas Onorė Romain L’ Amūras prižadėjo ja gerai rūpintis.
– Taip, grafas puikus žmogus.
– Ar pasidomėjote apie jį daugiau?
– Žinoma! Prieš išleidžiant juos į kelionę, gavome geras rekomendacijas net iš Vytauto Didžiojo universiteto, Žydų fakultete jis yra žinomas. Grafas yra labai išsilavinęs žmogus, pasirodo, gerbiamas grafas yra dėstytojas L’ ecole de Paris meno mokykloje.
– Šit kaip!
– Taip. Ir jis labai nusimano apie daugelį dalykų.
– Ar jis vedęs?
– Šito neišsiaiškinome.

*** Suskambėjo žalvarinis durų varpelis, per duris įžengė siuvyklos klientė, viena iš garsių Kauno grietinėlės damų ***

– Laba diena!
– Na, aš jau eisiu…
– Sveiki! Iki pasimatymo, Bella!
– Iki!

***

Brangi sese,

Rašau tau laišką norėdama pranešti, kad Paryžius nuostabesnis nei įsivaizdavau! Čia tokia daili architektūra… Bet Paryžiaus Senamiesčio toks keistas išdėstymas… Žinau, kad skaitydama, iš manęs juoksies, aš jau keletą kartų pasiklydau. Žmonės malonūs! Jie kiekvieną kartą susitikę, bučiuojasi į skruostus, po 3 kartus, net vyrai su vyrais! Iš tiesų gražu stebėti. Beje! Tu nustebsi sužinojusi, kur man teko lankytis! Tik nesakyk, mamai ir tėčiui! Žodžiu, susipažinau su dar keletu menininkų – kursiokų. Du iš jų: Rafaelis ir Žeraras… Aš net dabar rašydama tau, krizenu… Jie abu tokie kaip Raišas poetas, na, supranti… ir jie yra pora! Aš negalėjau patikėti, bet Rachelė buvo teisi! Taip iš tiesų būna! Man buvo labai keista, bet tiesą sakant, čia tai normalu… Ir žinai, jie abudu – Rafaelis ir Žeraras – labai gražūs. Rafaelis turi dailius garbanotus plaukus, visai kaip tu, sesut! Tik jo plaukai tamsūs. O Žeraras labai aukštas, kaip Natanas. Žeraro pirštai visada ištepti guašu. Jis sakė, kad jam patinka, kai jo pirštai žali. Tai juokinga, bet žavu. Vieną vakarą su Žeraru ir Rafaeliu nuėjome į tokią įdomią vietą, ėjome tokiais koridoriais, it labirintais, paskui priėjome duris, Rafis pabeldė tris kartus, jam atidarė duris labai keista moteris, tiesą sakant, dar iki dabar nesuprantu, ar ten buvo vyras ar moteris. Tik nesakyk mamai ir tėčiui! Ten buvo vieta, kurioje renkasi tokie kaip jie ir Raišas poetas! Jų pasirodo yra labai daug. Pasirodo, kad ta vieta yra slapta. Išties, jie gyvenime apsimeta, kad tokiais nėra, bet toje vietoje nusimeta visas kaukes, kaip iš Venecijos karnavalo…
Aš net mačiau moteris apsivilkusias kostiumais, vyriškais kostiumais! Rafaelis su Žeraru šoko, o aš sėdėjau ir žiūrėjau. Jie kvietė ir mane, bet aš taip buvau pavargusi, kad nusprendžiau pasėdėti. Buvo taip keista. Paryžius įspūdžių kupinas miestas!

Ida, parašyk, kaip tau sekasi? Kaip mamai, tėčiui? Perduok linkėjimus, apkabink stipriai už mane! Labai visų pasiilgau! Kaip Rachelei sekasi mokslai? Pasakyk, kad jos dovanotos kamėjos niekada nenusisegu! Pasakyk Natanui, kad Monmartras išties labai gražus ir, kad jau ragavau obuolį karamelėje. Labai skanu!
L’ ecole de Paris yra nuostabi! O grafas mane moko asmeniškai papildomai piešti. Siunčiu tau piešinį, kurį nupiešiau pirmą dieną atvykusi į Paryžių. Bučiuoju!

Su meile,

Mylinti sesutė Ieva

***

pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis