Nostalgija

– Kaip greitai auga vaikai… (Pilkasparnis liūdnai pažiūrėjo į Laisvės alėjos grindinį)
– Taip… (Baltaplunksnis pažvelgė į Pilkasparnį)
– Aš džiaugiuosi. Nemanyk, kad man liūdna.
– Kad man pačiam liūdna, Pilkasparni.
– Aš tuoj verksiu.
– Net negalvok!
– Jau verkiu.
– Aš irgi verksiu, balandėli!
– Kodėl gyvenimo ratas sukasi taip greitai? Jie pakelia sparnus ir skrenda, ieško galimybių ir…
– Pavydi?
– Ne, priešingai. Aš jiems linkiu visko, ko geriausio. (Nostalgiškai)
– Mielasis, mano drauge, tegul jie džiaugiasi kiekviena diena.
– Bet… (Pilkasparnis nespėjo pasakyti, jį nutraukė Baltaplunksnis)
– Jokių bet! Negalima prisirišti prie mūsų skraidukų, jie auga ir žengia į suaugusiųjų pasaulį.
– Bet ar tau nepatiko, kad kiekvieną dieną jie stengėsi mums įtikti ir patikti?! Mes rašydavome jiem pažymius už kiekvieną skraidymo manevrą, nuosaikiai veldavomės į diskusijas ir…
– Liaukis, susimildamas! Reikia susitaikyti. Toks gyvenimas…
– Na, bet vis tiek…
– Bus naujų skraidukų, kelsime juos virš debesų ir mokysime sekti objektus.
– Noriu spurgos!
– Jau maniau to neištarsi!
– O ką?
– Nusibodo laukti!
– Skrendam!
– Aš tuoj tave pavysiu!

*** Kai Baltaplunksnis pakilo, Pilkasparnis pagalvojo: koks gražus gyvenimo ratas; Laisvės alėjos liepos sušlamėjo, o Kaunas tapo romantiškai svajingas ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis