– Rachele, ar važiuosite šiemet prie jūros?
– Oi, Ida, laukiu nesulaukiu. Jau gyvenu viešnage Palangoje… (atsigėrusi vandens su mėtomis, ištarė Rachelė)
– Smagu tenai.
– Taip, tikrai. Man labai patinka vaikštinėti su Nufiu palei jūrą. O kai jūra banguota, gražu žiūrėti, dar labiau gera kvėpuoti.
– Vėjas plaiksto plaukus…
– O taip…
– Kiek Nufiui metų?
– Jam jau devyneri.
– Gražuolis!
– Ir labai protingas!

*** Po valandėlės malonaus pokalbio, Rachelė grįžo namo. ***

– Labas, Nufi! (Nufis gulėdamas ant grindų, prie valgomojo stalo, pažvelgė į Rachelę)

*** Atvėrusi duris, įėjo į kambarį verkianti mama. ***

– Jam blogai.
– Ką sakė daktaras Abelis?
– Sakė, kad kepenyse didelis auglys.

*** Rachelė pažvelgusi į savo šuniuką, paglostė jam galvą. ***

– Rachele, negi nieko negalima padaryti?
– Kepenų neoperuoja, mama.
– Vargšiukas.

*** Rachelė nuėjo į savo kambarį, atsisėdo ant lovos ir pajuto, kaip jos skruostais rieda ašaros. ***

– Rachele, po truputį ruoškis daiktus. Į Palangą vis tiek važiuosime.
– Gerai.
– Dabar turime visą laiką praleisti su šuneliu. Kad jis kuo daugiau jaustų meilę iš mūsų.
– Taip.
– Gal ir Natanas norėtų kartu vykti į vilą prie jūros?
– Jam smuiko koncertas, bet gal jis atvažiuos vėliau.

***

– Man neramu dėl jos. Jau keturios dienos vis verkia. Bijau, kad pakenks savo sveikatai.
– Gerai, kad atostogos. Daugiau laiko gali pabūti su Nufiu.
– Bet prasiblaškyti reikia.
– Todėl ir siūliau Natanui vykti kartu.
– Einu pažiūrėti, ką ji veikia.

***

– Mūsų mylimiausias šuniukas! (p. Chaja rankomis pakedeno šuns ausis)
– Gerai, kad ėda.
– Kartais atrodo, kad net neserga. Net nepasakytum, jog serga. Nepanašus į ligonį.
– Jam, kai suleido vaistus, atsigavo.
– Gal mes juo prastai rūpinomės, kad jis susirgo?
– Baik. Tokie dalykai nutinka šunims, o kartais ir žmonėms. Ir labai dažnai kalta genetika. Aš juk pati veterinariją studijavau, žinau kaip prižiūrėti gyvūnus.
– Labai liūdna. (Mama nusuko sudrėkusias akis į langą)
– Dar galėtų gyventi… (Rachelė užsidengė delnais veidą ir pradėjo tyliai verkti; mama priklaupė prie Rachelės ant grindų ir apkabino dukrą; Nufis gulėjo padėjęs galvą ant savo dekiuko)
– Nerodykite liūdesio šuniukui, jis daugiau jaučia negu jūs manote. (Įėjęs pro duris, ištarė p. Chaimas)
– Tėti, ar jau viskas suruošta?
– Taip, Rachele, veskis Nufį į kiemą, mes su mama paimsime daiktus.

*** Rachelė, p. Chaimas, p. Chaja ir Nufis išvažiavo į kelionę prie jūros; Rachelė daugiausia laiko leidžia su Nufiu, lėtu žingsniu vaikštinėdami Birutės parke ir kol juodaplaukė šokinėja per bangas, Nufis saugo jos daiktus, sėdėdamas po skėčiu nuo saulės. ***

Pasakojimą sukūrė ir padovanojo Kipras Marcalis