Kartą Kulautuvos pievoje šypsojosi mergaitė... Jos vardas buvo Rosian Bagriansky (Zerner). Jos tėvai, Polis ir Gerta, siekdami išgelbėti dukrą, naktį prie Kauno geto tvoros iškasė duobę ir pro ją išstūmė Rosian į buvusios savo darbuotojos Bronės Budreikatės rankas.
Bronė pakrikštijo Rosian ir davė jai savo pavardę. Taip ji tapo Irena Budreikaite arba Ira. Mergaitę globojo vadinamosios „angelės“ – Kauno žydų gelbėtojos Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova ir Lidija Golubovienė, turėjusi sodybą Kulautuvoje. Į šį miestelį, kaip ir dauguma „angelių“ globojamų vaikų karo pabaigoje buvo išvežta ir Rosian.
Tomis 1944 m. vasaros dienomis Kulautuvoje daryta Rosian nuotrauka neseniai išgarsėjo visame pasaulyje. 2013 m. UNESCO parodos, skirtos Tarptautinei Holokausto aukų dienai atminti (sausio 27 d.) kuratoriai šią fotografiją pasirinko neatsitiktinai. Tai nuostabus gyvenimo liudijimas karo siaubo ir mirties akivaizdoje. Kas ši mergaitė, koks jos likimas, parodos rengėjai žinių neturėjo. Ir kokia nuostaba ištiko Rosian, kai viename JAV oro uostų ji pamatė savo veidą, besišypsantį didžiuliame plakate. Tą patį vaikystės veidą, fotografuotą Kulautuvos pievose. „Aš esu šis vaikas nuotraukoje!“ – paskambinusi kuratoriams sušuko ji. „Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklų būna...“
Helene Holzman prisimena savo pirmą susitikimą su Rosian:
Liudmilos kambaryje vieną dieną sėdėjo gal šešerių metų mergaitė ilgais rusvais plaukais, dailia smailia nosyte ir tamsiomis akimis. /.../ Drąsuolė Bronė ištraukė ją per spygliuotą vielų tvorą, ir štai ji čia, o niekas dar nesugalvojo, kur ją reikėtų apgyvendinti. „Vaikas turi gyventi“, – aš peradresavau senojo tarėjo žodžius mažai mergaitei, stovinčiai priešais mane. Tačiau vaikas nenorėjo matyti nepažįstamos moters; Reginai ir „angelams“ teko ilgai įkalbinėti, kol ji padavė man rankutę ir ėjo kartu.
Remtasi:
Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai 1941–1944, Baltos lankos, Vilnius.
Kartą Kulautuvos pievoje šypsojosi mergaitė… Jos vardas buvo Rosian Bagriansky (Zerner).