Šiandien mane aplankė nuostabi moteris, neprilygstamos valios ir drąsos. Jos vyras – Pirmojo pasaulinio karo dalyvis (turėjo ordiną) – dingo pirmomis karo dienomis, kai žydus suiminėjo gatvėse ir siuntė mirti. Jos duktė, septyniolikos metų mergina, šiomis dienomis sušaudyta kalėjime, antra duktė, pripažinta pusiau žyde, turėtų eiti į getą... Motinai visą laiką gresia pavojus, bet ji padeda kitiems kiek jėgos leidžia. Iš manęs ji gavo nuodų, kad galėtų savo noru pasirinkti mirtį, kai ją suiminės. Kaip tvirtai ir kaip oriai ji išgyvena beribį motinos sielvartą... Žaviuosi ir lenkiuosi jos širdies didybei.

Natašos namai vėl buvo pilni žmonių. Irą ir Danutę pagaliau priėmė našlaičių prieglauda. Mažoms mergaitėms buvo nelengva, bet jos įsijautė į našlaičių lietuvaičių vaidmenį ir niekam nekrito į akis. Nuo šeštadienio popietės iki ankstyvo pirmadienio ryto galėdavo pabūti pas „tetas“, tai yra pas mus. Sekmadieniais užsukdavo ir Regina, Gabrielė, Mozytė, dar kitos. Buvo gera atverti širdis, nes daugelis gyveno pavojingą gyvenimą, dirbo sunkų fizinį darbą. Kas ką turėjo valgomo, atsinešdavo, ir visada visiems pakakdavo.
Šnekėjomės visomis kalbomis, o vaikus nuolat teko raminti, kad ne taip garsiai klegėtų ir neatkreiptų pašalinių dėmesio. Kartą kovo viduryje pas mus viešėjo net vienuolika žydų, taip pat ir Natašos. Tai buvo rekordinis skaičius. Visos buvome moterys, lengvai vieną kitą suprantančios. Politikavome ir samprotavome, kiek dar ilgiausiai gali tęstis smurto valdžia, ir guodėmės, kad jau netrukus nušvis geresni laikai.

Danutę palikome pas save. Ji buvo gležna šviesiaplaukė mergaitė aukšta kakta ir dailia nosyte, iš pažiūros visai nepanaši į žydę; tik iš migdolinių žalių akių, kupinų nenusakomos tragiškos tautos liūdesio, pastabesnis žmogus suprastų, kad ji ne lietuvė. Mes ją gerai maitindavome, atnešdavome knygų su paveikslėliais, sekdavome pasakas, parengėme margą siūlų rinkinį rankdarbiams, – taip visos kartu stengėmės kuo galėdamos prablaškyti dešimties metų mergaitę. Tačiau ji vis tiek labai liūdėjo ir tramdė ašaras. Tėvai ir vyresnysis brolis nuoširdžiai mylėjo ją ir palepindavo. Jie išvedė ją iš geto prieš jo pačios valią.