Gerda Pilipaitytė

Tekstai Kaunui

24 kilometrai nuo Kauno

Ką tik prasidėjo rugpjūtis. Kaitina saulė, pravažiuojantis vežimas pakelia į orą žvyrkelio dulkes. Netoliese – žydų krautuvių pilnas Zapyškis. Tas pats, į kurį, kalba žmonės, elnias ant ragų Nemunu atplukdė Mergelės Marijos paveikslą. Ona žvelgia už tvoros – į laukus, į tolius, į kažkur už horizonto esantį Kauną. Svajonę.

Vilemai – mažas kaimelis. Čia vyksta šokiai pagal akordeono muziką, yra Dievogalos gydantis šaltinis, kaimo upelyje įrengta elektrinė, auga ąžuolai prie kelio. Po kelių metų atvažiuos kareiviai, įlaipins ją, Ruzgytę, į sunkvežimį kartu su dukromis ir jau pasenusia motina. Tėvas Ruzgys šoks į klumpes – ir per langą. Pasileis tiesiai į miškus, kur slėpsis ir mirs žiemą sušalęs gerdamas degtinę, o dukrų tėvas, prisidengęs komunisto kauke, tuo metu mėgausis kitos moters draugija Kryme. Drąsieji vyrai. Ir jos – moterys prie Uralo. Ruzgių troboje įsikurs apylinkės štabas. Po ilgų metų grįžusios laukuose ras žmogaus griaučius su uniforma. Laukuose ir palaidos.

Ona žiūri į tolį. Ji nežino, kad iš išsvajoto Kauno, mieste prasidėjus badui, turės grįžti atgal į Vilemus. Kad brolis Viktoras jau nebus pirmasis eismo reguliuotojas Gertrūdos gatvėje. Nevaikščios ji jau ir į pokylius karininkų ramovėje su broliu kapitonu Antanu, nebeneš ten savo keptų migdolinių tortų, taip ir neatidarys tos skrybėlaičių parduotuvėlės. O mylimasis jau nebėgs mušti iš Laisvės alėjos balkonų su ja flirtuojančių vyrų.

Bet dabar ji čia, už tvoros, saugi. Saulėtas rytas, ąžuolai, kaimo keliukas – namai.

Apie merginą lange

Kiekvieną kartą išeidama į pokylius karininkų ramovėje ji palikdavo dukras užrakintas namuose Laisvės alėjoje. Viktutė buvo labai mažytė ir nieko nesuprasdavo, bet Irutei tos valandos prailgdavo. Ko tik neprisigalvodavo: tai pro langą išsprūsdavo, kad galėtų pašokinėti per balas, tai miltus išversdavo ant grindų. O kartais žiūrėdavo į mėlynoje vakaro prietemoje skęstančius Kauno stogus. Po vieną languose įsižiebdavo šviesos.

O kaimynystėje gyveno dailininkas – gal žymus, gal ir nelabai. Jis būdavo palinkęs prie drobės, priešais jį ant lovos keistai stovėdavo moteris balta karpyta suknele, ilgais juodais plaukais, tankiais tamsiais antakiais. Raudonai dažytame kambaryje, šalia patefono ir apsupta paveikslų ji atrodė tarsi lėlė. Irutė lyg užhipnotizuota žiūrėdavo, kaip juda dailininko rankų valdomas teptukas. „Chagall“ – išraitydavo apatiniame kampe. Žmonių, kuriuos matydavo lange, ji, žinoma, nepažinojo, tik kartą girdėjo mamą tetai sakant, kad „tas žydelis, kur priešais gyvena, Kaune parodą surengė“.

Kiekvieną vakarą, kai mama, nešina iškeptu tortu, išeidavo į karininkų ramovę šokti, mergaitė stebėdavo merginą tapantį dailininką. Bet stebėdavo ne ji viena – vis rodydavosi vyras ilga barzda, stovintis kieme bei spoksantis į dailininko langą. Irutei net šiurpas pereidavo nugara jį pamačius. Bet vieną vakarą jo įprastoje vietoje jau nebuvo. Jis stovėjo už dailininko kaip šešėlis, valdantis ranką, vedžiojančią teptuką. Mažoji lango stebėtoja matė, kaip mergina keliais potėpiais paveiksle virsta medžiu, tokiu pačiu, kokie augo Laisvės alėjoje. Tą vakarą ji jau nebematė tamsiaplaukės išeinant iš dailininko namo, o ir pats tapytojas atrodė kaip nesavas. Bet kitą rytą Irutė alėjoje pastebėjo naują liepą, kurios prieš tai ten nebuvo. Ir medžio kamiene išraižytą vardą „Vera“. Žinoma, mama jos pasakojimu nepatikėjo, jai medžiai buvo nė motais, mat buvo svarbesnių reikalų: žmonės kalbėjo, kad gali prasidėti karas, o jos vyras susidėjo su įtartinais komunistais.

Tik po kelių dienų vienas dėdė papasakojo mergaičių mamai, kad visi ieško Veros Karalli, pradingusios tartum į vandenį. Buvo tai garsi šokėja iš Rusijos, kaltinta prisidėjusi prie Rasputino nužudymo, vedusi Kauno mieste choreografijos pamokas.

***

Deja, karas tikrai prasidėjo, bet liepa su išraižytu vardu, menančiu mistiko pomirtinį kerštą, vis dar žaliuoja kažkur Laisvės alėjoje.

Mistikas arba keistas įvykis, tikrai nutikęs Kaune

Jau vakarėjo, o Konrado cukrainėje skambėjo muzika ir netilo žmonių kalbos. Keli žymūs rašytojai sėdėjo prie stalelio, užkandžiaudami aptarinėjo reikalus. Herbačiauskas kaip tik kalbėjo, kad yra nepatenkintas situacija universitete, bet minties nepabaigė.

Tuo pačiu metu viename bute mama slaugė sergančią dukrą. Juodaplaukė, įdegusi mergaitė gulėjo lovoje ir rudomis akimis žiūrėjo per langą. Ji prisiminė, kaip kiti vaikai mokykloje ją pravardžiavo čigone ir niekas niekada nenorėdavo sėdėti kartu, visi jos vengdavo ir kieme. Ji nesuprato, kuo ji nuo jų skiriasi. Nebūtina netgi kartu žaisti – jai užtektų ir to, kad kas nors ją draugiškai pakalbintų.

Šiokį tokį skirtumą tarp savęs ir kitų vaikų vis dėlto pastebėjo – daugelis jų buvo gražiau už ją apsirengę, bet nieko neprigalvosi, kai gyveni tik su mama ir turi vos kelias sukneles. Taip ir stovėdavo kamputyje viena, kol viena dieną po suolu rado jai skirtą laiškelį su kvietimu draugauti. Pagalvojo, kad iš jos vėl šaiposi, bet vieną dieną prie jos priėjo mergaitė tamsiai mėlynomis kaip miesto dangus temstant, į kurį dabar žvelgė iš lovos, akimis ir paklausė, ar ji nenori paskaityti vienos tėvo iš užsienio jai parvežtos knygos. Negalėjo patikėti, kad ją tikrai kas nors užkalbino, o ypač tokia graži mergaitė. Po kiek laiko, kai jau buvo nebeišskiriamos draugės, mėlynakė jai prisipažino, kad išdrįso ją užkalbinti tik mamai paraginus. O kaip Teodora? – tąsyk paklausė ji. – Juk ji irgi norėtų turėti draugę...

Stiprus dūmų kvapas nutraukė Teodoros mintis. Tada į kambarį įbėgo motina, šaukdama, jog virtuvėje kažkas užsidegė ir reikia bėgti. Žmonės matė, kaip į degantį namą nuskubėjo vyras, po kiek laiko išbėgo kartu su motina ir dukra. Žmonės pažino vyrą. Netruko ir laikraščiai apie tai parašyti.

Tuo pačiu metu Konrado cukrainėje Herbačiauskas staiga atsigavo po trumpo sąmonės netekimo ir tepasakė: „Spėjau. Išgelbėjau jas.“

2021 m.

Teksto redaktorė Neringa Butnoriūtė

Kūrinį įkvėpė Istorijų festivalio kvietimas rašyti tekstus.