Lara Lempertienė

LĖJA GOLDBERG: DVIEJŲ TĖVYNIŲ SKAUSMAS

Iš Lietuvos kilusi Lėja Goldberg yra viena geriausiai pasaulyje žinomų žydų poečių, paradoksaliai mažai pažinta savo pirmoje tėvynėje. Jos hebrajų kalba rašyta poezija iki šiol nėra išversta į lietuvių kalbą. O iš tiesų Lietuva paliko gilų įspaudą poetės gyvenime, kūryboje bei padarė įtaką jos asmenybei. Tiesiogiai ir poetiškai apmąstytų Lietuvos vaizdinių kupina Lėjos Goldberg poezija.
***
Kauniečių Goldbergų šeima 1911 m. trumpai lankėsi Karaliaučiuje, kur gimė dukra Lėja. Grįžę į Kauną Pirmo pasaulinio karo pradžioje jie, kartu su tūkstančiais Lietuvos žydų, buvo deportuoti į Rusijos gilumą – Rusijos valdžia įtarė žydus lojalumu Vokietijos kariuomenei. Ankstyva Lėjos Goldberg vaikystė praėjo Balašovo miestelyje Saratovo srityje. 1918 m. šeimai buvo leista grįžti. Tačiau savo senuose namuose Kęstučio gatvėje Kaune apsigyveno tik Lėja su motina Cile. Pakeliui į Lietuvą Lėjos tėvą Abraomą sulaikė bolševikai, kurie vyrą kankino ir nuvedė iki psichinės ligos. Abraomas buvo gydomas ligoninėje Kaune, tačiau niekuomet negrįžo į šeimą. Šią trauma dukra Lėja jautė visą gyvenimą.
1919 m. kelių sionistiškai nusiteikusių šeimų, tarp kurių buvo ir Goldbergų draugai, iniciatyva Kauno žydų mokykla rusų dėstoma kalba buvo transformuota į hebrajų mokyklą. Joje Lėja ir pradėjo mokslus.
Kaip prisimena jos klasiokė ir artimiausia draugė Mina Landau, Lėja buvo svajinga, rimta, į kitus vaikus nepanaši mergaitė, kuri kalbėjo tik rusiškai, „lyg aristokratė“, citavo rusų poetus ir pati rašė eilėraščius rusų kalba. Ji visiškai nemokėjo jidiš kalbos, nepažinojo nė vienos žydų raidės ir iš pradžių sulaukė nemažai kitoje aplinkoje išaugusių vaikų patyčių.
Tačiau visa tai greitai pasikeitė. Meilė hebrajų kalbai, o šalia – ir lietuvių kalbai, Kaunui ir Lietuvai užpildė jaunosios Lėjos Goldberg gyvenimą. (Vėliau kaip savo gimimo vietą ji visada nurodydavo Kauną, o ne Karaliaučių.) Pirmą kartą Lėjos Goldberg poezija publikuota hebrajiškoje periodikoje 1926 m.
Nuo 1927 m. Lėja Goldberg mokėsi Mozės Švabės hebrajų gimnazijoje. Paskutiniais mokslo metais, šalia stiprėjančio poetinio balso, išryškėjo jos polinkis mokslui: kalbų studijoms ir tekstų interpretacijai. 1928 m. dvisavaitiniame žurnale Netivot (hebr. „Takai“), o vėliau ir nedidelėje antologijoje Lietuvių liaudies kūryba pirmą kartą paskelbti Lėjos Goldberg į hebrajų kalbą išversti lietuvių liaudies dainų tekstai. Vertimus Lėja Goldberg pasirašė slapyvardžiu Lea Meshorer – Poetas Lėja. Antologiją sudarė mokytojas Mozė Jardeni-Zakheimas, įvade rašęs, kad Lietuvos hebrajiškose mokyklose vyksta istorinis dviejų seniausių kalbų – lietuvių bei hebrajų – susitikimas.
Lėja Goldberg įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo vokiečių ir rusų filologiją bei semitologiją. (Jame tarpukariu veikė Semitologijos katedra, vadovaujama doc. Chaimo Nachmano Šapiro). Vėliau Lėja Goldberg semitologijos ir filosofijos mokslus tęsė Berlyne ir Bonoje. Savo laiškus Kauno draugėms ji tuo metu rašė hebrajiškai. 22-jų Lėja Goldberg Bonos universitete apgynė daktaro disertaciją apie Biblijos vertimą į samariečių kalbą. Iš mergaitės, kuriai žydų kultūra kažkada buvo tolima, per trumpą laiko išaugo rimta poetė, vertėja ir mokslininkė.
Grįžusi į Kauną Lėja Goldberg tapo aktyvia hebrajų poetų būrelio Petach (hebr. „Slenkstis“) nare. Kaip pažymi jos kūrybos tyrėja Chamutal Bar Yosef, Lėjos Goldberg poezija buvo vienas iš nedaugelio pirmų moterų balsų hebrajų literatūroje, kuri ilgai tradiciškai laikyta išimtinai vyrų kūrybos baru. Tuo metu ji nebenaudojo slapyvardžio – Lėjos Goldberg vardas buvo gerai žinomas. Poetė palaikė ryšius su Palestinos žydų literatais modernistais.

1935 m. Lėja su mama iš Lietuvos išvažiavo į Palestiną. Savo kelią toje šalyje ji pradėjo kaip gimnazijos mokytoja. Kartu įsiliejo į šalies literatūros gyvenimą – tais pačiais metais išleista jos pirma poetinė knyga Dūmo žiedai.
Lėjos Goldberg kūryba buvo gausi ir įvairi: ji rašė poeziją, prozą ir knygas vaikams, teatro ir literatūros kritiką, literatūrologijos darbus, vertė pasaulio literatūros kūrinius iš bemaž dešimties kalbų. Kelias savo knygas ji iliustravo pati. Rašytojos kūrinius vaikams pamilo ne viena Izraelio karta. 1970 m. – jau po mirties – už literatūrinę kūrybą Goldberg apdovanota aukščiausiu šalies apdovanojimu – Izraelio premija.
1952 m. Jeruzalės Hebrajų universitete Lėja Goldberg įsteigė Lyginamosios literatūros katedrą, kuriai vadovavo kaip profesorė iki pat savo mirties 1970 m. Įdomu, kad klasikinės filologijos katedrai vadovavo buvęs Lėjos Goldberg gimnazijos Kaune direktorius – profesorius Mozė Švabė, kuris 1950–1952 m. ėjo ir Jeruzalės Hebrajų universiteto rektoriaus pareigas. Buvę auklėtojas ir auklėtinė tapo kolegomis.

Apsipratus prie gyvenimo Izraelyje Lietuva nedingo iš Lėjos Goldberg minčių ir sielos. Tai matyti ne tik autobiografinėje knygoje Jis yra šviesa (1946), tiesiogiai atvaizduojančioje Lietuvos aplinką, bet ir dešimtyse iš pirmo žvilgsnio ne Lietuvai skirtų eilėraščių. Juose atsiranda tokie vaizdiniai kaip „snieguota tolima gimtinė“, „mano meilės šalis – gražuolė basa, karalienė be rūmų“, lietingas šviesių upių, miškų, ošiančių kritusių lapų ir vėjo malūnų kraštovaizdis. Tiesioginių atsiliepimų apie Holokaustą santūrumu pasižyminčioje poetės kūryboje nėra. Tačiau nostalgiška ir melancholiška gaida stipriai juntama jos 1944 m. cikle „Iš mano senų namų“:

Iš senųjų namų man teliko
Vien troškimas gilus atminty.

Kasmet Izraelyje Nepriklausomybės dienos proga skamba Lėjos Goldberg eilėraštis „Pušys“, tapęs populiaria daina. Šiuolaikiniai dainos atlikėjai ir klausytojai dažniausiai net nepagalvoja, kad jos eilės – ne apie Izraelį, o apie pirmąją Lėjos Goldberg tėvynę Lietuvą. Eilėraščio pabaigoje išsakomas jausmas, lydėjęs poetę visą gyvenimą:

Gal paukštis klajojantis, tik tas,
Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės,
Dviejų gimtinių skausmą supras.

Su juo ir aš kraštus du apgyvenus,
Dukart išaugau, leidau dvi šaknis,
Kaip mano pušys – į abi šalis.

Fotografijoje Lėja Goldberg 1928 m. Kaune
- - -
Dr. Lara Lempertienė – Lietuvos Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Judaikos skyriaus vadovė.
2020 m.