Prof. Tessa Rajak (UK)

Kauno Švabės hebrajų gimnazija

Kauno Švabės hebrajų gimnazija buvo ryškiausia vidurinė mokykla įspūdingoje tarpukario Lietuvos hebrajų švietimo sistemoje. Išties, ji buvo kur kas daugiau nei tik mokykla. Jau tuo metu, o dar labiau retrospektyvoje, gimnazija išsiskyrė lyg deimantas gyvybingos, vėliau Holokausto sunaikintos, Lietuvos žydų kultūros karūnoje. Naujoviška Švabės mokykla, įsteigta švietėjų, tėvų, bendruomenės lyderių bei mąstytojų atsidavusio kūrybingumo ir sunkaus darbo dėka, turėjo šviesti ištisas žydų vaikų kartas naujosios valstybės sostinėje. Sunku patikėti, kad šis įstabus švietimo kūrinys egzistavo vos du dešimtmečius, po to netikėtai užsidarė, o daugumą mokytojų bei mokinių ištiko neapsakomai siaubingas likimas.

Švabės mokykla nešiojo didžiai visų gerbto steigėjo ir direktoriaus vardą. Išlikęs toks pavadinimas liudijo, kokia įtakinga buvo jo asmenybė. Tai buvo Mozė Švabė (1889–1956), jaunas akademikas iš Halės miesto, studijavęs Berlyne pas garsų klasikinį filologą Vilamovicą, tarnavęs ir patekęs į rusų belaisvę Pirmojo pasaulinio karo metais. Jis tapo aistringu socialistinės pakraipos sionistu, 31-ų metų atvyko į Kauną ir buvo paskirtas švietimo skyriaus vadovu Žydų reikalų ministerijoje (juo dirbo 1920–1922 m.). Tuo metu tėvų komitetas jį ir išrinko vadovauti naujajam gimnazionui. Tikriausiai šis graikiškas žodis, vietoje įprasto lotyniškojo, buvo erudito Švabės parinktas kaip pagarbos gestas helenizmui. Itin mylimas ir gerbiamas Mozė Švabė pasidžiaugė keturiais neblėstančios sėkmės metais, paskui 1925 m. išvyko į Palestiną, kur tapo vienu Jeruzalės hebrajų universiteto steigėjų ir pirmųjų dėstytojų, o vėliau ir klasikinės filologijos profesoriumi. Tarp 1950–1952 m. tarnavo universiteto rektoriumi. Jo vardas siejamas su daugeliu publikuotų graikiškų įrašų krašte, ypač unikalių tekstų Bet Šearimo žydų laidojimo katakombose. Tarp išlikusios jo korespondencijos yra pusiau humoristinis pokalbis su universiteto pirmininku dr. Judu Magnesu, kuriame už vokiečių, o ne hebrajų kalbos vartojimą papeiktas Švabė nuolankiai prašo leidimo toliau „nusidėti“, mat „nėra pakaitalo... gimtajai kalbai“. Jis rašo: „Pakankamai sunku dirbti ir gyventi hebrajų kalba“. Tai kartu ironiška ir gili įžvalga, juk taip rašo tas pats žmogus, kurio dėka visa Kauno žydų moksleivių ir jų tėvų karta patyrė itin hebrajišką gyvenimą.

Per trumpą gyvavimo laikotarpį Švabės mokykla paliko žymų ir neišdildomą poveikį, pirmiausia ją praėjusiųjų mintims ir širdims, bet ir kaip modelis diasporai bei Izraelio žemei. Nedaugelis per stebuklą išgyvenusiųjų moksleivių įvairiais būdais demonstravo sugertų žinių bei vertybių gausybę ir gilumą. Tarp jų buvo pagarsėjusi hebrajų poetė Lėja Goldberg, 1920–1923 metais ir didis filosofas Emanuelis Levinas. Taip pat ten mokėsi Lietuvos žydų istorikas Dovas Levinas, išskirtinis psicho-biologas ir Kauno geto lyderio dr. Elchanano Elkeso sūnus dr. Joelis Elkesas, pirmoji į Izraelio aukščiausiąjį teismą paskirta ir vėliau valstybės kontroliere tapusi Mirjam ben-Porat, viena Izraelio Banko steigėjų Raja Grinberg — ir abu mano tėvai.

Švabės mokykla buvo įsteigta 1920 m. sąlyginai palankioje užgimusios Lietuvos valstybės aplinkoje. Tuo pačiu metu daugybė Lietuvos žydų grįžo iš karo metų tremties skirtingose Sovietų Sąjungos dalyse ir atnešė Kauno žydų bendruomenei naujo ekonominio spaudimo pojūtį bei primygtiną švietimo įstaigų poreikį. Naujai pasamdytas personalas atvėrė duris trims šimtams moksleivių kukliose buvusios rusakalbių žydų komercinės mokyklos patalpose. Pradinukų mokymas iki ketvirtos klasės turėjo nuo pat pradžių vykti hebrajų kalba, o netrukus įgyta kalba turėjo būti pradėta vartoti ir vyresnėse klasėse. Tačiau tos durys amžinai užsidarė 1940 m. birželį, sovietų okupacijai uždraudus hebrajų kalbą ir pareikalavus mokyklos jidiš kalba. Hebrajiškas knygas suvertė į rūsį. Vienas buvęs mokinys, istorikas Dovas Levinas, aprašo, kaip naktimis įsmukdavo į mokyklą pasiimti pažįstamų ir pamėgtų knygų, ir kaip vieną berniuką ten pagavę suėmė. Kaip ir Šolomo Aleichemo mokykla, gimnazija veikė vos vienerius metus iki nacių įsiveržimo.

Švabės mokykla daugeliu atžvilgiu buvo neįtikėtina iniciatyva. Turime įsivaizduoti aukščiausių polėkių ir standartų mokyklą, įsteigtą iš nieko ir veikiančią (ne be kontroversijų) atgaivinta hebrajų kalba, kurios daugelis mokinių ir jų tėvų pradžioje beveik nemokėjo. Hebrajų kalbos vadovėlių buvo mažai, o retesnių dalykų, pavyzdžiui, lotynų kalbos, nebuvo išvis, tad mokymo priemones teko kurti atsidavusiems ir prityrusiems mokyklos darbuotojams. Nebuvo net aiškiai visų sutartos mokymo programos, kadangi sumanymas buvo naujoviškas, mokyklos aptarnauti ketinta žydų bendruomenė įvairi, o tokiai mokyklai kelti reikalavimai — itin gausūs. Dalį minčių ir medžiagų pavyko pritaikyti pasiskolinus iš jau gerokai įsibėgėjusios Hercelijos gimnazijos Tel Avive, ir šios pirmtakės svarbos negalima nuvertinti. Tačiau manyta, kad hebrajų mokyklos Europos širdyje turėtų būti vystomos savu, ypatingu keliu. Platus „humanistinis“ bei „universalus“ švietimas turėjo ten derėti su nuodugniai nagrinėjama žydų filosofija, apimančia kartu religinę tradiciją — pirmiausia Bibliją (o ne Talmudą) — ir modernų mąstymą. Visa tai turėjo kartu susieti hebrajų kalba — tiek kaip mokymo terpė, tiek kaip dėstomas dalykas — ir plačiai interpretuojami sionizmo rėmai. Programoje buvo dvi europinės kalbos. Tiksliųjų mokslų ir matematikos dėstymo lygis puikiai ruošė moksleivius universitetinės pakopos studijoms. Prie viso to prisidėjo reikalavimai valstybės, turinčios savą ką tik atgaivintą kalbą, kurią pradžioje mokėjo tik nedaugelis žydų. Metams bėgant ir stiprėjant nacionalizmui, vyriausybės reikalavimai griežtėjo, tad atėjo metas, kai Lietuvos istorija ir politika privalėjo būti dėstomos lietuviškai net žydų mokyklose.

Visa tai sudarė mums nepakeliamu galintį pasirodyti krūvį, tačiau steigėjų vizijos centre buvo mokiniai, kaip diktavo naujausios to meto švietimo idėjos, tad reikėjo skirti laiko ir vietos teatrui, menui ir kitoms saviraiškos formoms.

Mokiniai leido savo laikraštį — „Neitivateinu“. Dar buvo įkūnyta moderni įtraukiančios bendruomenės koncepcija, kuomet tėvai buvo skatinami veikliai dalyvauti, jiems buvo suteikiamos galimybės patiems mokytis ir vystytis.

Žinoma, mokytojams buvo keliami didžiuliai profesiniai reikalavimai. Jų darbas gerokai viršijo pareigos diktuojamas apimtis. Pedagogų taryba įnirtingai diskutavo. Daug aptarinėti pažymiai. Pirmaisiais metais, kai 1915 m. tremties poveikis dar buvo jaučiamas, disciplina galėjo tapti sunkiu iššūkiu, ir tai savaime veikė vaikus. Laikyta principu, jog mokytojo darbas turėtų būti dorai apmokamas. Visa tai sudėjus tikėtina, jog išlaidos buvo milžiniškos. Dar buvo ir daugybė skurstančių tėvų, negalėjusių prisidėti, o priešingai, reikalavusių paramos. Tačiau nepaisant nepaliaujamo nerimo, į šiuos iššūkius atsiliepė atkakli ir išradinga žydų bendruomenė, kurioje buvo saujelė filantropų (ypač Volfų šeima). Juos labai ribotai rėmė tokios išorinės įstaigos kaip Jungtinis skirstymo komitetas.

1927 m. mokyklai pavyko įsikelti į įspūdingą naują pastatą Nemuno pakrantėje: erdvų, šviesų ir gerai vėdinamą. Tai — ir šiandien tebestovintis pastatas. Pastaraisiais metais jame buvo lopšelis, o visai neseniai jį, perduotą privačiai kolegijai, surenovavo. Dabar iš Izraelio inicijuota atminimo lenta praneša pasauliui, kas kadaise vyko viduje.

Pabaigai pacituosiu Semą Goldsmitą: „Mokykla man neapsakomai brangi, kur kas labiau už alma mater, nors universitete, nepaisant viską persmelkusio antisemitizmo, buvau pakankamai laimingas... Hebrajų mokykloje jautėmės apsaugoti; universitete — nuogi. Staiga atsidūrėme visuomenės, kurios nepadėjome formuoti, užgaidų malonėje. Mokykloje buvome vaikai; universitete — povaikiai... Studentavimo metais gyvenimas sukosi labiau apie žydų korporacijas bei draugijas, nei apie universitetinį gyvenimą, kaip įprasta visame pasaulyje. Nes mūsų egzistavimas kaip studentų buvo tik toleruojamas, ir mes tai žinojome... Galų gale viskas pradingo, kaip Atlantida, tik kraujo jūroje“. („Refleksijos vėl susitikus“, 60-ojo jubiliejaus almanachas, Lietuvos žydų akademijos narių sąjunga, Tel Avivas 1985).

Bibliografinės pastabos

Mokyklos istorija pasakojama esė ir prisiminimų rinkinyje, sudėtame į knygą hebrajų kalba: „Heichal še-Šaka“ („Prarastoji šventovė“), red. I. Yablokovsky, su Jacobo Robinsono įvadu, išleista mokyklos alumnų sąjungos Tel Avive 1962 m. Joje — liudijimai, nedidelės nuotraukos ir šeimų nekrologai, kaip jizkor atminimo knygoje. Į anglų kalbą Shalomo Bronsteino išversti pirmieji skyriai čia: https://www.jewishgen.org/Yizkor/kaunas1/Kaunas1.html.

II-me „Jahadut Lita“ (1972) tome yra trumpas straipsnelis apie Kauno hebrajų gimnaziją, sukurtas Aharono Bermano — antrojo mokyklos direktoriaus, pareigas ėjusio 1925–1936 m.m. — ir sumuojantis kur kas ilgesnį „Heichal“ įvadinį skirsnį. Straipsnį lydi trumpas tekstas apie Kauno realinę (tiksliųjų mokslų) gimnaziją, veikusią iš dalies hebrajų kalba, bei įrašai apie hebrajų vidurines mokyklas kituose Lietuvos miestuose. Dovo Levino skyrius tame pačiame leidinyje aprašo vertingus Švabės mokyklos 1940 m. prisiminimus.

Sistemingesnis, iliustruotas pasakojimas su mokytojų ir dalies žymesnių gimnazijos alumnų sąrašais yra Vikipedijoje hebrajų kalba. Panašus straipsnis yra ir „Ha-Michlol“ bendrai kuriamoje enciklopedijoje hebrajų kalba.

1977 m. Lėja Aleksandrov Bar-Ilano Universiteto Švietimo fakultete pateikė išsamų magistrinį darbą: „Kauno hebrajų gimnazija tarpukariu (1918–1940)“.

Apie vėlesnę Švabės akademinę karjerą ir jo asmenybę, žr. „Professor M. Schwabe, 1889-1956: In Memoriam“ („Profesorius M. Švabė, 1889–1956: In Memoriam“), Israel Exploration Journal 4, 1956, pp. 273–275. Švabės indėlį į epigrafiką įvertina Hannah Cotton knygoje „The Prehistory of the Corpus Inscriptionum Iudaeae/Palaestinae“ („Corpus Inscriptionum Iudaeae/Palaestinae priešistorė“). Ten aprašoma ir jo ankstyvoji karjera bei cituojamas aukščiau minėtasis laiškas Judai Magnesui.

Apie Levino kaip litvako žydo ugdymą, kur minima ir tai, ko išmoko Švabės gimnazijoje (nors mokyklos pavadinimas nenurodomas), pirmiausia skaitykite https://www.lzb.lt/en/2018/01/30/emmanuel-levinas-and-his-connection-with- lithuania/

Tessa Rajak yra klasikinių mokslų tyrėja, visą gyvenimą rašiusi ir dėsčiusi graikų bei romėnų pasaulių ir žydų istoriją. Ją ypatingai domina sąveika tarp žydų, graikų ir romėnų. Ji yra senovės istorijos profesorė-emerita Reading universitete JK, vyresnioji mokslinė darbuotoje Somerville koledže Oksfordo universitete, taip pat vyresnioji narė Hebrajų ir žydų tyrimų centre Oksforde. Tarp jos knygų: „Translation and Survival: The Greek Bible of the Ancient Jewish Diaspora“ („Vertimas ir išlikimas: senovės žydų diasporos graikiškoji Biblija“); „The Jewish Dialogue with Greece and Rome“ („Žydų dialogas su Graikija bei Roma“) ir „Josephus: The Historian and His Society“ („Josifas Flavijus: istorikas ir jo visuomenė“). Be kitos veiklos, ji šiuo metu baigia rašyti knygą apie Josifą Flavijų anglų kultūroje. Ji yra Antikvarų draugijos Londone narė, tarp 2015–2021 m. pirmininkavo Anglijos-Izraelio archeologijos draugijai. Gyvena Londone su vyru Harry (taip pat litvakų kilmės), turi du vaikus ir keturis vaikaičius.