Kaunas visai nėra skylė, kaip jūs galvojote, o gražia gamta ir begaline erdve pasižymintis miestas su elektra, autobusais, žydais ir gausybe prastos kavos.

Iš tiesų nėra baisesnių girtuoklių nei lietuviai poetai, ir jie priėmė mane išskėstomis rankomis. Aš juos išmokiau gerti ir tefritšarą [arbatą su degtine], panašu, kad jis neįprastai stipriai veikia nesuomius, prisimenu humoristiškai nepatogią situaciją praėjusią savaitę, kai turėjau ilga eile surikiuoti jaunikaičius, atremtus į žibintų stulpus pagrindinėje Kauno gatvėje, o paskui bėgti automobilio, galinčio juos iš ten išgabenti. Jie klusniai stovėjo, iš visų jėgų įsikibę į stulpus, tik retkarčiais kuris parvirsdavo, ir man vėl reikdavo jį pastatyti.

Jau pirmą sekmadienį, Blazo žmonai kažkur išėjus, iš miesto parsibaladojo linksma kompanija – buto šeimininkas su suomių poetu Henriu Parlandu /…/ ir dar porą gerų vyrų. Vienas iš jų, blaivesnis, pareiškė, kad jie atėję čia, nes Parlandas blogai jaučiąsis ir nenorįs miegoti, o miegoti jam reikia būtinai. Valgomajame Parlandą per prievartą paguldė ant kušetės ir įprašė mane žiūrėti, kad jis niekur nepabėgtų. /…/ Svečias pagaliau aprimo, o atėję /…/ nužygiavo dar linksmintis. O Parlandas užsimerkęs ramiai alsavo, sau po nosim kažką vokiškai murmėdamas apie „die europaische Kultur“. Išėjau į savo kambarį. Kai po valandos grįžau, pamačiau, kad jis iš balkono įtempė ir skersai per visą kambarį pastatė ilgą neobliuotą lentą, o pats stovėjo balkone ir, vieną po kitos griebdamas dar likusias Blazienės gėles su vazonais, mėtė jas tiesiog į gatvę. Mėginau jį užkalbinti, bet jis kalbėti nebuvo nusiteikęs ir labai rimtai dirbo savo darbą toliau. Žemyn nuleidęs paskutinį vazoną, Parlandas grįžo į kambarį, nuo staliukų ir palangių rankiojo vazonus, nešė ir mėtė laukan…