Žemės ūkio rūmai

Daugelis tikriausiai prisimena lietuvių literatūros klasiko K. Donelaičio poemoje „Metai“ aprašomų valstiečių (būrų) gyvenimo kasdienybę ir darbus ponų ūkyje. Pasirodo, Kauno mieste šie du dalykai ne tik nutolę, bet netgi tarpusavyje susiję – autoriaus vardu pavadintoje K. Donelaičio gatvėje tarpukariu buvo pastatytas Žemės ūkio rūmų pastatas, o šios organizacijos atsiradimas paklojo pamatus Lietuvos žemdirbių atstovavimui, jų interesų gynimui valstybės valdžios įstaigose ir suteikė pagalbą tiek Vyriausybei, sprendžiančiai įvairius žemės ūkio klausimus, tiek patiems žemdirbiams, siekiantiems ūkininkavimo pažangos modernizuojant žemės ūkio gamybą. Šios organizacijos pradėtas darbas tęsiamas ir po nepriklausomybės atkūrimo.

Žemės ūkio rūmai nuo parodų kalno. XX a. 4 deš. Tarpukario atvirukas.

Žemės ūkio rūmų veikla

Įvairios istorinės negandos, susijusios su carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos okupacija ir vykdyta politika bylojo, jog Lietuvos kaip jaunos valstybės stiprėjimą galėjo garantuoti produktyvaus žemės ūkio kūrimas ir vystymas. Todėl vis didesnis dėmesys buvo skiriamas jo pertvarkai, viešai buvo kalbama apie poreikį darbo modernizavimui ir didesniam motorinių priemonių naudojimui. Tačiau šie siekiai nebuvo įmanomi be ūkininkų profesinio ir kultūrinio lavinimo, o dauguma ūkių vis dar taikė atgyvenusius žemėnaudos metodus. Būtent naujų ūkininkavimo metodų įsisąmoninimas leido išlaikyti produkcijos tiekimo savarankiškumą, siekiant „apeiti“ spekuliuoti mėgusius tarpininkus. Šiems ketinimams įgyvendinti trūko bendro ūkininkus vienijančio centro.

Žemės ūkio rūmai Vytauto pr. perspektyvoje. XX a. 4 deš. Tarpukario atvirukas.

1921 m. agronomas ir filosofas J. Pranas Aleksa inicijavo Žemės ūkio rūmų organizacijos idėją, kurią vis stiprino iki 1923 m. vykę žemės ūkio tarybų suvažiavimai. Stegiamajame Seime ėmus svarstyti Žemės ūkio rūmų projekto įstatymą buvo sudaryta specialioji komisija į kurią įtraukti J. Pranas Aleksa, J. Tūbelis ir F. Mikšys. Po ilgų politinių diskusijų 1925 m. gruodžio 19 d. priimtas Žemės ūkio rūmų įstatymas, kuris galiausiai imtas įgyvendinti 1926 m., oficialiai pradėta ir organizijos veikla. Žemės ūkio rūmų organizacija buvo įsikūrusi tuometiniame Žemės ūkio ministerijos pastate Kęstučio gatvėje. J. Pranui Aleksai tapus žemės ūkio ministru, ministerijos ir žemės ūkio rūmų veiklos sritys buvo padalintos. Žemės ūkio rūmai ėmė rūpintis žemės ūkio švietimo programomis ir kursais, kultūros plėtojimu, tautinės tapatybės ugdymu, gamybinės veiklos skatinimu, taip pat žemės ūkio parodų ir ekskursijų planavimu bei mėnesinio laikraščio „Ūkininko patarėjas“ leidyba. Tačiau siekiant užtikrinti produktyvų Žemės ūkio rūmų darbą, plėtojant ambicingus projektus buvo reikalingos naujos ir erdvios patalpos.

Žemės ūkio rūmų statyba

Statybų darbų startą lėmė Kauno savivaldybė, 1929 m. paskyrusi žemės sklypą K. Donelaičio ir Parodos gatvių sankirtoje. Žemės ūkio rūmų pastato projektuotoju buvo paskirtas tuo metu Žemės ūkio ministerijos statybų reikalų konsultanto pareigas ėjęs žinomas tarpukario architektas Karolis Reisonas. Dar 1926 m. jis prisidėjo prie Lietuvos žemės ūkio plėtros ir vystymosi raidos, išleisdamas valstiečiams ir ūkininkams skirtą ūkinių objektų projektavimo vadovėlį „Žemės ūkio statybos“. 1930 m. vasarą paskelbtame konkurse oficialiai buvo paskirti statybų rangovai broliai D. ir G. Ilgovskiai, o architektas K. Reisonas pradėjo eiti rūmų statybos vedėjo pareigas. Nors 1931-aisis pastato fasado darbai dar nebuvo baigti, į naujas patalpas jau įsikėlė Žemės ūkio rūmų įstaigos ir jų padaliniai. Statybų darbų pabaiga pažymėta tų pačių metų lapkričio mėnesį.

Žemės ūkio rūmų pastatas tarpukariu. Šaltinis: Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmų svetainė. 

Rūmų kaina – tuo metu didelė pinigų suma – pusė milijono litų. Svarbia detale, formuojančia bendrą ir darnią kompoziciją, tapo greta pastatytas gyvenamasis namas užapvalintu kampu, kuris grakščiai prigludo Parodos kalno papėdėje. Žemės ūkio rūmų pastatas tarsi atkartojo šią urbanistinę kompoziciją į parodų kalną nukreiptame pastato krašte, kuris toliau palydimas „laiptuoto fasado“ imitacija. Taip abu pastatai tapo urbanistiniais vartais į Parodos kalną. Čia, „Mažojo Ąžuolyno erdvėje“, buvo organizuojamos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos. Pagrindinis Žemės ūkio rūmų fasadas atgręžtas į K. Donelaičio gatvę, jį paįvairina nedidelis balkonas, kabantis virš paradinio įėjimo. Pastarasis įgilintas, pasiglemžiantis visą pagrindinių laiptų ansamblį. Pastato paskirtį pabrėžia lengvai atpažįstamos ir asocijuojamos dekoratyvinės detalės – grūdų varpos, kurios vertikaliai „nuauga“ iki trečiojo pastato aukšto.

Dovydo Buivio tekstas

Šaltiniai: 

M. Baužienė, „Architektas Karolis Reisonas Didžiausio Lietuvos Nepriklausomybės paminklo autorius“. In „Žemaičių žemė“, 2007, Nr. 4. 

V. Aleksa, „Žemės ūkio rūmai: istorija ir jų vaidmuo Lietuvos kaimo raidai“. Svetainė „Mokslo Lietuva“, 2015 m. kovo 25 d. 

A. Aleksandravičius, „Žemės ūkio rūmai: pastatė žydai, atkūrė lietuviai“. Portalas „lrytas.lt“, 2011-11-11, atnaujinta 2018-03-27. 

Paminėtas ŽŪR pastatą projektavusio architekto K. Reisono 125-asis gimtadienis. Lietuvos Respublikos Žėmės ūkio rūmų svetainė.

Ar žinuote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio ir Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2017 ir 2019 m.