Tyrimų laboratorija

Moderniausias pastatas tarpukario Lietuvoje

Anuomečiai teritoriniai ginčai, nesaugi ir besikeičianti šalies ir regiono geopolitinė situacija, skatino valstybę rūpintis savo saugumu ir nelikti ginklavimosi procesų nuošalyje. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvos valstybė ginklus, sprogmenis ir kitą karo medžiagą pirkdavo užsienyje. Vėliau, dėl valiutos stokos, aukštų kainų ir kitų ekonominių bei politinių sumetimų vyriausybė suskubo kurti ir vietinę ginklų pramonę. Tačiau abiem atvejais trūko tyrimų laboratorijos, kuri atliktų amunicijos ir gamyboje naudojamų žaliavų bei gaminių kokybės tyrimus. „Ginklavimosi trūkumams pašalinti“ 1935 m. buvo įsteigta ginklavimosi (tyrimų) laboratorija.

Laboratorijos kūrimo iniciatoriumi ir būsimuoju jos vadovu tapo inžinierius dr. Juozas Vėbra. Semdamasis patirties, jis apsilankė net 8 naujausiose panašios paskirties laboratorijose Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje, tačiau, galiausiai, visi Tyrimų laboratorijos įrengimai buvo sugalvoti ir suprojektuoti Ginklavimo valdybos mokslinio personalo. Pastato architektūrinio projekto konkursą 1932 m. laimėjo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, parengęs originalų, praktišką ir lankstų projektą. Be pagrindinio laboratorinio korpuso, buvo suprojektuotas sargo namas, ūkinis pastatas su metalo, medžio apdirbimo ir stiklapūčių dirbtuvėmis (architektas B. Elsbergas), dujų generatorius, vandentiekio stotis, sandėliai, priešlėktuvinė ir priešcheminė slėptuvės, biblioteka. Po pagrindiniu pastatu suprojektuotas rūsys, užimantis kiek didesnį plotą nei antžeminis tūris, jame taip pat buvo įrengtos laboratorijos. Konstrukcinį sprendimą parengė inžinierius Anatolijus Rozenbliumas.

Tyrimų laboratorijos pastatas yra vienas ryškiausių lietuviškojo tarpukario modernizmo pavyzdžių. Jo struktūra pagrįsta perspektyvia gelžbetoninių karkasinių konstrukcijų sistema bei jų išraiška eksterjere. Ryškiausi funkcionalistiniai pastato elementai: juostiniai langai, plokšti stogai ir juos pagyvinantys dekoratyviniai kaminėliai. Visi šie elementai architektūroje neatsirado šiaip sau – kiekvienas jų buvo padiktuotas konkrečios, su pastato paskirtimi susijusios funkcijos: ištisi juostiniai langai skirti tam, kad įvykus sprogimui bandymų metu, oro banga išneštų tik langus, o ne sienas ir konstrukcijas; plokšti stogai pritaikyti laboratoriniams bandymams lauke, o kaminėliai yra ne kas kita kaip laboratorijose įkurtų traukos spintų išeinamosios angos arba tiesiog ortakiai.

Tyrimų laboratorijos piešinys. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Brangiausiai kainavęs

Laboratorijos statybos rangovo konkursą laimėjo Kauno rangovas Jechielis Kaplanas. Technologine pastato įranga rūpinosi gausybė įvairių įmonių ir atstovybių: centrinį šildymą, vandentiekį, dujotiekį, kanalizaciją ir garo tinklus įrengė A. Ragausko firma, elektros įrenginius – garsios vokiečių firmos AEG atstovai Lietuvoje Didžiulis ir Ringys. Pagrindinė laboratorijos aparatūra buvo užsakyta Prancūzijoje, mikroskopai, spektrografas, fotometrai, precizinė elektros matavimo aparatūra pirkta Vokietijoje. Laboratorija turėjo nemažai unikalių įrengimų, pavyzdžiui: traukos spintas su keraminiais ventiliatoriais, leidusiais išvengti susidarančių dujų ir garų susimaišymo, o kartu ir  sprogimų ventiliacijos sistemose; specialią šarvuotą traukos spintą sprogstamosioms medžiagoms tyrinėti; pastovaus slėgimo vandens sistema; emaliuotus Volviko lavos laboratoriniai stalus, atkeliavusius net iš Islandijos. Šie stalai, taip pat keraminiai ventiliatoriai, buvo specialiai taip pastatyti, kad juos išmontuoti ir išvežti nesugriaunant viso gelžbetoninio laboratorijų karkaso buvo neįmanoma. Tai padėjo apsaugoti laboratoriją okupacijų metu, todėl didelė dalis įrangos išliko. Net durų užraktai buvo ypatingi, užsakyti Prancūzijoje. Kiekvieną iš jų galėjo atrakinti 3 skirtingi raktai. Langus ir duris ir kitas medžio detales gamino Kauno artilerijos dirbtuvės. Nors statybos darbai buvo baigti 1935 m., įrengimų montavimas užtruko iki 1937 m. Stiklinius laboratorijos indus gaminti buvo pakviestas meistras iš Čekoslovakijos Aloyzas Zahradnikas, kuris šio amato išmokė 5 jaunuolius, vėliau dirbusius ir laboratorijoje, ir universitete.

Laboratorijos statybai ir įrengimui išleista 2,3 mln. litų. Šis pastatas laikomas brangiausiai atsėjusia statyba tarpukario Lietuvoje, tačiau didžiąją išlaidų dalį sudarė ne statybų, o įrangos ir prietaisų kaštai. Tyrimų laboratorijos kompleksas buvo laikomas geriausiu Baltijos šalyse ir vienu geriausių Rytų Europoje. Deja, laboratorija veikė neilgai – Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė buvo likviduota, o Tyrimų laboratoriją 1940 m. rugpjūčio 23 d. LSSR Ministrų Tarybos nutarimu buvo perduota Kauno universitetui. Išsaugoti laboratoriją padėjo J. Vėbros ryšiai su universiteto profesūra. Šis pastatas taip pat susijęs su antinacine ir antisovietine rezistencija, kurioje dalyvavo čia dirbę plk. J. Vėbra ir Adolfas Damušis.

Tyrimų laboratorijos vaizdas tarpukariu, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Išskirtinė vertė

Šiandien istorinė Tyrimų laboratorija – dabartinis KTU Cheminės technologijos fakulteto A korpusas – tai nacionalinės reikšmės paminklo statusą turintis modernizmo architektūros pastatas, iki mūsų dienų išlaikęs autentišką išvaizdą, mažai pakitusį vidų ir pirminę taikomojo mokslo ir tyrimų veiklą. Per karą nenukentėjusiose laboratorijose su išlikusia autentiška įranga iki šiol dirba Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto studentai. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek studentų kartų čia dirbo nuo pat fakulteto įsikūrimo šiame pastate 1947-aisiais.

Įdomu ir tai, kad išskirtinė šio pastato architektūrinė vertė buvo pripažinta dar 1973 m., kuomet šiam pastatui suteiktas architektūros paminklo statusas. 2005 m. Kultūros ministro įsakymu šis pastatas pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe. 2008 m. Vyriausybės nutarimu jis paskelbtas kultūros paminklu. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių – ir Tyrimų laboratorija, o 2019 m. šis pastatas pateko tarp dešimties išskirtinės vertės modernistinės pasaulio architektūros pavyzdžių, kuriems buvo suteikta prestižinio „Getty“ fondo parama, skirta modernizmo pastatų konservacijos ir išsaugojimo projektams remti. Pastato fasadas nuo pastatymo 1935 m. dienos nebuvo nė karto tvarkomas.

Pastaruoju metu padidėjus susidomėjimui tarpukario Kauno modernizmo architektūra, pastatas sulaukia nemažai visuomenės dėmesio: 2017 m. apie pastatą ir čia dirbusias istorines asmenybes buvo sukurtos 5 dokumentinių filmų laidos, visuomeninė iniciatyva „Ekskursas“ pravedė 10 ekskursijų besidomintiems tarpukario architektūra, iš kurių 1 ekskursiją – užsieniečiams. Be to pastatą kasmet aplanko apie 5 buvusių absolventų ir apie 5 moksleivių ekskursijos.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai: 

Kauno technologijos universiteto muziejus. Audronės Veilentienės surinkta informacija.

J. Rudokas, Prarastieji Lietuvos talentai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genoicido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001 m.

„Kas vyko paslaptingame tarpukario pastate, kuris kėlė siaubą kauniečiams?“. Delfi, 2016-03-08.

V. Petrulis, Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija Kaune. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenų bazė.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio, 2018 m., M. Plapio („Ekskursas“), 2015 m. ir KTU nuotraukos.