Žemės bankas

Bankinės operacijos ir užsienio reikalai

1924 m. valstybės iniciatyva įkurtas Žemės bankas buvo didžiausia žemės ūkį kredituojanti įstaiga, teikusi paskolas ūkininkams. Ilgainiui auganti ir besiplečianti įstaiga pasistatė nuosavus reprezentacinius rūmus. Pastatas išsiskyrė iš kitų to meto banko pastatų – visų pirma, savo saikinga ir santūria architektūra. Daugelis to meto bankų pasižymėjo klasikine architektūra. Gausiai dekoruota tiek išorėje, tiek viduje, ji teikė solidumo. Žėmės banko rūmai pastatyti 1935 m. vis labiau įsigalint funkcionalizmui, prioritetą teikiant pirmiausia erdvioms, šviesioms ir higieniškoms patalpoms: „<…> visokių gipso pagražinimų ir ornamentų, nors ir puošiančių vidaus įrengimą, tačiau visuomet padedančių dulkėms laikytis, naujai pastatytuose Žemės banko namuose nėra.“

Pastatas statytas greta jau stovėjusio Vytauto Didžiojo muziejaus – itin reikšmingo ir simbolinę prasmę turinčio architektūrinio paminklo. Todėl K. Reisonas, projektuodamas banką, siekė, kad jis nenustelbtų muziejaus ir tebūtų jo fonas bendroje architektūrinėje kompozicijoje. Didelis dėmesys kreiptas ir, iš pažiūros, mažai pastebimam stogui. Aukšta pastogės sienelė iki šiol slepia šlaitinį stogą ir kurią plokštumo įspūdį. Taip pat, kad „neatrodytų ryškia dėme virš rūmų, jis dengtas skarda, kuri savo spalva susilieja su dangumi ir todėl ryškiai virš rūmų nedominuoja ir nedarko bendro ramaus banko rūmų ir muziejaus vaizdo.“ Nors pastatas prarado savo pirminę funkciją, apie ją iki šiol liudija pastato viršų puošiančios valstiečio ir valstietės galvos (skulpt. B. Bučas) ir viduje slypintis seifas.

Banko klientams aptarnauti buvo naudojamas K. Donelaičio g. korpusas, pagrindinė bankinių operacijų salė užėmė antrajį aukštą, kuri pusapvalėje kiemo dalyje kilo net iki ketvirtojo aukšto. Aikštės pusėje buvo kasos. Likusią pastato dalį naudojo ir užsienio reikalų ministerija. Čia dirbo paskutinieji nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrai: S. Lozoraitis (1934–1938 m.) ir J. Urbšys (1938–1940 m.).

Naktinis sargas

Pastatas yra patekęs ir į populiariosios literatūros puslapius. V. Sirijos Giros romane „Raudonmedžio rojus“ aprašytas jauno medicinos studento vasaros darbo nuotykis šiandien mums leidžia įsivaizduoti ne tik banko darbuotojų kasdienybės fragmentus, bet ir jo neišlikusias įrangos detales: „Gavau (pamenu, vasara jau buvo įpusėjusi) naktinio sargo darbą Žemės banke. <…> Dirbau naktimis. Vaikštinėjau po didžiulį pastatą ir kiekvieną valandą visuose aukštuose turėdavau spūstelėti kontrolinius laikrodžius. Jei nespėčiau to padaryti, tai išaiškėtų rytą. Tačiau suspėdavau. Išmokau net miegoti po penkiolika minučių kas valandą, laiku pabusdamas ir apsišarvavęs rankiniu prožektoriumi ir tikru revolveriu, skubėdavau prie kontrolinių laikrodžių.“

Žilvino Rinkšelio tekstas