Vatikano nunciatūra

Nuncijaus R. Bartoloni „istorija“ Kaune

Tai pirmas ir vienintelis pastatas tarpukario Kaune, suprojektuotas užsienio pasiuntinybei. Tiesa, tai ir vienas tų retų atvejų, kuomet specialiai paskirčiai kurtas pastatas jos taip niekada ir neatliko. O to priežastys margos, kaip ir pati namo istorija. Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiai per visą tarpukario nepriklausomybės laikotarpį buvo permainingi. 1926 m. įsteigus savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją, po metų pasirašytas ir konkordatas – tarptautinė sutartis, nustačiusi Katalikų Bažnyčios teisinę padėtį, pareigas ir teises valstybėje bei normalizavusi Kauno ir Vatikano santykius. Lietuvai paskirtas nuncijus – tai reiškė aukščiausią Vatikano diplomatinį atstovavimą Kaune. Juo tapo Riccardo Bartoloni. Savo ruožtu, Vyriausybė skyrė sklypą naujos nunciatūros statybai. Duotas nurodymas pradėti ruošti pastato projektą.

Būtent nuncijus Riccardo ir turėjo tapti naujai statomos vilos prestižinėje miesto gatvėje šeimininku. Tačiau susidarė naujų sunkumų – po 1926 m. įvykdyto valstybės perversmo gilėjo nesutarimai tarp valdžią ir įtaką praradusios Bažnyčios, ją parlamente atstovavusios partijos ir perversmininkų. Aktyvi nuncijaus Bartoloni veikla, kai kada peržengianti diplomatinių pareigų ribas, kėlė vyriausybės nepasitenkinimą juo. Krizė pasiekė piką kaip tik tuomet, kuomet ir baigta nunciatūros statyba. Tris metus Lietuvoje rezidavusiam Vatikano atstovui 1931 m. vasarą įsakyta palikti kraštą. Nors vėlesniais metais diplomatiniai santykiai stabilizavosi, tačiau iki pat 1940 m. nuncijai Kaune jau neberezidavo. Moderni itališko stiliaus vila, su numatyta kanceliarija, darbo kambariais, salonu, valgomuoju, „žiemos sodu“, miegamaisiais, koplyčia ir iškilmių erdve liko be savojo šeimininko.

Pastato architektas V. Landsbergis-Žemkalnis prie savo kūrinio. XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

Vaikų ligoninė virtusi menininkų namais

 

„Visas mano gyvenimas buvo skirtas tam, kad žmogus nebūtų uždarytas pastatų kalėjime, kad jis nuolat jaustų gamtą, turėtų kur atsidusti, atsigauti, atgaivinti dvasią. Ar didelį, ar mažą namą statytum – idėjos tos pačios: erdvė, saulė, gamta.“ V. Landsbergis-Žemkalnis

Architektas visus savo pastatus kūrė jautriai atsižvelgdamas į aplinką. Nunciatūra – puikus prie aplinkos priderintos vilos pavyzdys, kurioje juntamas architekto studijų metais susikrautas itališkosios kultūros bagažas. Terasos, laiptai, balkonai ir plokščio stogo terasa kuria daugybę jaukių humaniškų erdvių. Todėl, neatsitiktinai, jau 1932 m. pastatas buvo pritaikytas vaikų ligoninei, vėliau (sovietmečiu) darželiui.

Nunciatūra virtusi vaikų ligonine, XX a. 4 deš. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

1924 m. Kaune buvo įsteigta valstybinė vaikų ligoninė-klinika su laboratorija tyrimams vykdyti. Jos steigėja ir vadove (iki 1944 m.) buvo žymi vaikų gydytoja, pedagogė ir visuomenininkė V. Tumėnienė. Kadangi tai buvo vienintelė ligoninė vaikams Lietuvoje, į ją patekdavo sunkiausi ligoniai. Čia buvo pasitelkiami moderniausi tyrimai ir pritaikomos naujausios medicinos žinios, taip pat gaminamas specialus, dietinis maistas. Išaugusi savo senuosius namus, ligoninė persikėlė į erdvesnes patalpas V. Putvinskio gatvėje – į paskirtį pakeitusią Nunciaturą.

Pastatui taip pat teko tapti ir tiesioginiu Lietuvos okupacijos liudinininku. 1940 m. vasarą marionetinė vyriausybė paskelbė apie rinkimus į Liaudies Seimą, kuris vėliau priemė nutarimus dėl Lietuvos santvarkos ir įstojimo į Sovietų Sąjungą. Šiame pastate veikė rinkiminė apylinkė. Vėliau, sovietmečiu, čia įsikūrė vaikų darželis, o nuo 1972 m. jame šeimininkauja menininkai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

15min: Vanda Tumėnienė

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio ir Kauno menininkų namų nuotraukos.