V. ir O. Tercijonų namas

Pasislėpęs „dviveidis“

Tai namas, kuriuo prasideda arba kuriuo baigiasi V. Putvinskio gatvė. Priklauso nuo to, iš kurios pusės eisi. Todėl šis namas ne tik pasitinka užduodamas toną, bet ir palydi kiekvieną einantį šia gatve. O ji išties skambi – čia į bendrą kompoziciją susilieją puikių architektūros kūrinių gama. Prestižiniu tapusiame kvartale tarpukariu namus statėsi žinomi visuomenės veikėjai, verslininkai, gydytojai, teisininkai; patalpas šiuose namuose nuomojo nemažai užsienio šalių atstovybių. Kiekvienas jų – skirtingas žymių to meto Lietuvos architektų kūrinys. Čia nerasime vieno dominanto – visi stojo lygia greta į bendrą architektūrinį ansamblį.

Žemės valdą jau užstatytame sklype 1933 m. įsigijo V. Tercijonas. Galbūt 1931 m. Lietuvoje pasireiškusi pasaulinė ekonominė krizė, galbūt kitos priežastys lėmė, kad leidimas statyti namą išduodamas tik 1936 m. Šiaip ar taip, namas suprojektuotas žymaus jaunosios kartos architekto B. Elsbergo, kuris Tercijonų šeimai sukūrė kiek neįprastą, dvilypės sandaros namą. Nuo gatvės jis atrodo kaip modernus miestietiškas kotedžas, tačiau iš kiemo jis labiau panašus į mūrinį sodybinį namą, pasislėpusį gausioje Žaliakalnio šlaito lapijoje.

Gyvenimas tėvo vardo gatvėje

Šio namo neįmanoma aprašyti nepaminint abiejų jo šeimininkų – aktyvių visuomenės veikėjų Vinco ir Onos Tercijonų. Vincas Tercijonas – Lietuvos gydytojas pediatras, visuomenės veikėjas. Mokslus krimto Varšuvos ir Maskvos universitetuose, kuriuos baigia 1916 m. ir imasi medicinos praktikos. Pradžioje dirbo Rusijos kariuomenės gydytoju, o 1921 m. grįžo į Lietuvą. 1922–1924 m. dirbo Lietuvos kariuomenės gydytoju, o taip pat vertėsi privačia medicinos praktika, kuriai buvo pritaikytas ir nuosavas gyvenamasis namas Putvinskio gatvėje.

Lietuvos šaulių sąjungos moterų šaulių suvažiavimo dalyvės. Viršuje, pirma iš kairės Ona Tercijonienė. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka, LCVA, A048-P046.

Jam niekuo nenusileido ir nemažiau „karinga“ jo žmona – pedagogė ir visuomenės veikėja – Ona Putvinskaitė-Tercijonienė. Kai 1919 m. jos tėvas oficialiai įkūrė Lietuvos šaulių sąjungą, Ona buvo ką tik baigusi mokslus. Pagal sąjungos įstatus šauliais galėjo būti ir vyrai, ir moterys, todėl Ona nuo pačių pirmųjų sąjungos veikimo dienų tapo jos nare. Kai lenkai rezgė sąmokslą prieš Lietuvos valstybę, jaunoji šaulė padėjo jį likviduoti vykdydama žvalgybą, dešifruodama slaptus dokumentus. 1927 m. žurnale „Trimitas“ apie moterų šaulių reikalingumą buvo rašoma taip:

„Turėdami dešimčius tūkstančių ginkluotų vyrų šaulių, pasiruošusių kasdieną stoti į kovą, mes beveik neturime sanitarijos, neturime, kas tuos vyrus maistu, rūbais ir kitais, atrodančiais antraeilės svarbos, bet iš tikrųjų labai svarbiais ir kare būtinais dalykais aprūpintų. […] Juk yra tokių darbų, kur vyras dešimteriopai mažiau įstengia už moterį padaryti. […] Rinkime į valdybas ir moterų, leiskime jos pareikšti savo iniciatyvos, padėkime tik joms darbą dirbti – ir pamatysime, ką gali moterys.“ 

Sanitarija, higiena, ūkio reikalai, straipsnių rengimas žurnalams „Motina ir vaikas“, „Trimitas“, „Šaulė“, aukų rinkimas, kursų ir stovyklų organizavimas, darbas vaikų darželiuose, būsimųjų šaulių ir jų mokytojų ugdymas – visa tai ir Onos nuopelnas. Pagilinti žinių Ona vyko net į Berlyną ir savo aktyvumu kaip reikiant stiprino sąjungą. Ne veltui tapo Kauno moterų šaulių lydere ir nacionalinio šaulių moterų komiteto nare. Ona Tercijonienė tikrai turėjo kuo didžiuotis – aktyvi šaulė ne tik pasižymėjo valstybės gyvenime, bet ir gyveno savo tėvo – Šaulių sąjungos įkūrėjo – garbei pavadintoje gatvėje. Karo sumaištyje abu Tercijonai pasitraukė į Vakarus, tačęiau ir ten aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Ona Putvinskaitė- Tercijonienė (1899–1972), Lygių galimybių plėtros centras, projektas „Moterų portretai“, 2018 m.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.