Tai įdomus, dviejų skirtingų, tačiau to paties architekto suprojektuotų ir tuo pat metu pastatytų gyvenamųjų namų kompleksas. Jų vertę kuria ne tik išraiškinga architektūra, bet ir ją padiktavusi kalvota sklypo vieta ir gatvių kampas, pagal kurį „nubanguoja“ pastatų kontūrai. Visa tai – perspektyvaus tarpukario modernisto Arno Funko nuopelnas. Ir nors S. Stašio namas kiek santūresnės formos, jo gyvumą išlaiko lenkti balkonai, pastato kampas ir braukos.
„Apsigyvenus šiame name, iš karto krito į akį aukštos lubos kambariuose (virš 3 metrų aukščio), dideli langai, šviesios erdvės. Nors butas buvo jau kapitaliai suremontuotas, neliko „smetoniškos“ ugnim kūrenos viryklės, ar į lauką per sieną išeinančios spintos-šaldytuvo, tarnaitės kambariuko ir daug kitų autentiškų elementų, tačiau išliko originalus parketas, užapvalinti langų angokraščiai ir lubų kampai, pridavę butui daug jaukumo. Unikalios ir visuose butuose vis dar išlikusio dėžutės „Laiškams“ – įmetei iš lauko, pasiėmei iš vidaus. Anksčiau laikraščius ir nešiodavo į juos. Po to turėjo atsirasti pašto dėžutės, prieinamos ne iš laiptinės. Tai šitos žalvarinės skylės „Laiškams“ ėmė tarnauti kaip dalijimosi paštas tarp kaimynų. Perskaitei laikraštį ar žurnalą – įkišai kitam.
Gyvenom ir džiaugėmės daugiau nei 10 metų, kol padidėjo šeima ir pradėjom nebetilpti. Labai darniai sutarėme visi. Šešiabučiame name visi vieni kitus pažįsta, vieni kitus lanko. Nesijautė, kad daugiabutis. Išsikėlėm į namą, bet parduoti buvo gaila. Su ta mintim, kad gal senatvei atėjus vėl norėsim mažesnių erdvių ir grįšim. Tokių vietų ir namų yra tikrai nedaug. Aš kadangi dirbau KTU universitete dėstytoja, būdavo labai patogu ir arti pėščiomis pasiekti visus fakultetus. Dainų slėnis, teatrai ir kitos lankytinos vietos pėščiomis maloniai nueinamu atstumu. Dabar į butą priimam svečius. Dažniau užsieniečius, atvykstančius šiek tiek ilgesniam laikui, bent savaitei. Visi džiaugiasi ir giria tobulą vietą centre ir šviesų, erdvų butą, kuris realybėj, kaip jie sako, daug gražesnis už nuotraukas. Daugiausiai dėmesio pritraukia namo pagrindinio įėjimo durys. Jos autentiškos. Tik be galo sunkios. Iš toliau paleidus, trenkdavosi tokiu garsu, kad visuose butuose langai suvirpėdavo. Po to prisukom pritraukėją, kad pristabdytų ir užsidarinėtų sklandžiau, tyliau. Šios durys įtrauktos į „Gražiausios miesto durys“ ekskursiją ir net pasitarnaudavo kaip „reklaminis veidas“ skelbimuose. Jas dažnai fotografuoja turistai. Buvo rengtas ir žurnalistės straipsnis Kauno dienoje.“
J. Norkaičio ir S. Stašio namo projektas. Techninė priežiūra inžinierius architektas A. Funkas, 1935 m. Šaltinis: Kauno apskrities archyvas, f. 218, ap. 2, b. 624. Prieiga per internetą: Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda „Laikinosios sostinės architektai“.
Greta suspiestus pastatus jungia ne tik architektūra, bet ir jų statybų iniciatoriai. Nors tai ir ne giminės, abiejų šių namų savininkais buvo du reikšmingi tarpukario valstybės pareigūnai – Jonas Norkaitis ir Stasys Stašys. Pastarasis, šio namo savininkas, buvo valstybės kontrolės bendrosios revizijos departamento direktorius. Abu prabangūs keliabučiai namai atitiko šių valstybės veikėjų statusą.
„Su didžiausia pagarba prisimenu mūsų kaimyną iš viršutinio aukšto Vytautą Kuzmą. Jis buvo aristokratiškos, smetoniškos inteligencijos, šviesaus proto ir mandagumo žmogus. Visada maloniai bendravo, skrupulingai tvarkydavosi visus popierius, dokumentus, knygas, visus daiktus. Vis reguliariai atsiklausdavo ar ne per garsiai klausosi klasikinės muzikos, nes mat neprigirdi. Kasdien eidavo pasivaikščioti, kad ir tik laikraščių parsinešti. Tam, kad vaikščiotų. Kasdien rengdavosi marškiniais ir net kaklaraištį rišdavosi labai dažnai. Reguliariai valgydavo vis tuo pačiu metu ir sveiką natūralų maistą. Brangino savo buto autentiką. Buvo įsileidęs lyg ir fotografus ar filmuotojus, nes taip autentiškai išlaikytų smetoniškų butų buvo jau mažai likę. Net ir krosnies tos pačios neišardė. Sakė, kad nors maisto nesiverda, bet joje vėsuma laikosi, tai susidėdavo ten visokias konservuotas gėrybes stiklainiuose. Mylėjo ir gyrė namą ir jo gyventojus. Per Kalėdas aplankydavo su mažom dovanėlėm. Jei kažkas iš pasakojimų, istorijų ar filmų yra susidaręs įspūdį apie Smetonos laikų aristokratus, tai jis mano prisiminimuose kaip tik toks yra – tas senoviškas aristokratas-šviesuolis.“
J. Norkaičio ir S. Stašio namo nuotrauka, XX a. 4 deš. Šaltinis: [Kauno architektūra]: albumas. S.a., s.l. (KAVB). Prieiga per internetą: Kauno apskrities viešosios bibliotekos virtuali paroda „Laikinosios sostinės architektai“.
Žilvino Rinkšelio tekstas
Šaltiniai:
Už pasidalintus prisiminimus dėkojame namo gyventojai Renatai Urbonei!
Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.
Ar jūs gyvenate šiame name, o gal žinote su juo susijusių istorijų ir turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!
Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.