Šiuolaikinio šokio menininkai judesio patirtį kūrė Lvovo Profsąjungų rūmų pastate, kurio įspūdingi holai ir laiptinės jiems padėjo lengviau atskleisti idėją apie modernistinės architektūros vertę bei būtinybę puoselėti ir saugoti dažnai atmetamą šio laikotarpio palikimą. Šokis buvo naudojamas kaip priemonė užpildyti turimas erdves ir į jas pasinerti, įkvėpė akimirkai būti „čia ir dabar“. Šiuolaikinis šokis neretai yra abstraktus, todėl per judesį galima išreikšti įvairias idėjas, formas ir stilius. Tai paaiškina, kodėl daugiausia dėmesio skiriama tam, ką šokėjas geba perteikti ir kas jį / ją šiuo metu įkvepia, todėl šis projektas buvo skirtas tyrinėti ir patį šokį. Menininkai kėlė klausimą, kas ir koks yra šiuolaikinis šokis bei ieškojo būdų jo išraiškingą modalumą sujungti su modernistinės architektūros formomis: estetiškomis funkcionaliomis, minimalistinėmis ir nepagražintomis. Šie ieškojimai leido sukurti šokio ir pastato, kuriame jis vyko, sinergiją. Šokėjai realizavo idėją, kad kai kurių kūno judesių savybės ir šokių kompozicijos gali sukurti ir įkūnyti erdvės pojūtį, kontūrą, atmosferą ir bendrą pastato estetiką. Kūrybinio proceso metu taip pat atliktas meninis tyrimas, kurio metu gauta vertingos informacijos apie pastatą – įvairių pasakojimų, legendų, mitų, prisiminimų ir istorinių artefaktų. Projektui taip pat buvo naudojamas lauko įrašymo / garsovaizdžio metodas, kuris apėmė išorinės aplinkos, gatvės triukšmo ir pokalbių fiksavimą. Šie įrašai sujungti sukuriant naują garso sintezę. Taip šokėjai galėjo savo judesiais ne tik įkūnyti modernistinį pastatą, bet ir įkvėpti jam gyvybės per specialiai sukurtą garso takelį.

Kūrybinio proceso akimirkos, N. Parkhomyk nuotraukos, 2021 m.

Meninio projekto rezultatų pristatymas parodoje. Ahoy nuotraukos, 2022 m.