P. Vaiciuškienės vila

Mokinių dirbtuvėlės

Čaižiai ir įkyriai sucypęs Kačerginės mokyklos skambutis sukvietė moksleivius į darbų pamoką. Dešimt penktokų lenktyniaudami tarpusavyje, kur ne kur iš kaimynų sodo nugvelbdami tai obuolių, tai kitų gėrybių, kiemais pasileido J. Janonio gatvėje stovinčios Pelagijos Vaiciuškienės vilos link, kurios pirmame aukšte buvo įsikūrusios jaukios dirbtuvėlės, kviečiančios Kačerginės mokyklos berniukus mokytis darbo su mediena pradmenų.  Mokiniams įžengus pro duris, viduje pasitikdavo malonus pjuvenų ir išdžiūvusio, šlifuoto medžio, sumišusio su medienos tekinimo staklėmis, kvapas. Kiekvienas iš vaikų turėjo savo darbo vietą,  kurioje praleisdavo kartą per savaitę dvi darbų pamokas iš eilės. Mokinys, gaudavęs lentelę ar medžio šakelę, pradėdavo  pamažu ją pjaustyti, drožinėti su mokytojos pagalba. Be to buvo mokoma, kaip tinkamai obliuoti medieną, šlifuoti ją ir retkarčiais pasitaikydavo galimybė dekoruoti medieną, naudojant deginimo techniką, kuri reikalaudavo itin didelio kruopštumo ir kantrybės. Užtat pabaigus darbą užplūsdavo svaiginantis pasididžiavimo jausmas, matant ilgo ir kruopštaus darbo rezultatą. Pasibaigus pamokai, laukdavo liūdniausioji dalis – tekdavo nusišluostyti dulkes, nuvalyti darbo įrankius ir palikti tvarkingą darbo vietą, kurią užimdavęs kitas moksleivis. Štai tokios veiklos vyko P. Vaiciuškienės name laikotarpiu, kuomet jis priklausė Kačerginės miestelio mokyklai.

Vaiciuškų šeima

Dirbdama ligoninėje sesele Pirmojo pasaulinio karo metais, Pelagija Vaiciuškienė susipažino su ten pat dirbusiu generolu Pranu Vaiciuška. Pasibaigus karui, abu persikėlė gyventi į Kauną, kur P. Vaiciuška dirbo Kauno miesto ligoninėje. Kadangi buvo populiaru vasaras leisti viename iš netoli Kauno esančių kurortų, Vaiciuškų šeima pasirinko Kačerginę, kurioje pastatė net dvi vilas. Didesnėje viloje Vaiciuškos apsigyveno kartu su sūnumi Jurgiu, o mažesnioji vila tapo vasarnamiu, nuomuojamu vasarotojams, kurių buvo gausu.

Abi asmenybės turėjo panašumų. Pasak Vaiciuškų šeimos draugo, tiek Pelagija, tiek Pranas buvo labai svetingi, vaišingi ir dosnūs žmonės. Įdomu tai, kad vienu klausimu jų nuomonės išsiskyrusios. Tai buvo konfesija. Pranas – katalikas, o Pelagija – stipriai tikinti stačiatikė. Nors šiaip Pelagija buvusi pakanti ir rami asmenybė, tačiau konfesijos atžvilgiu turėjusi ganėtinai kategorišką nuomonę. Savaime suprantama, sūnų Jurgį auklėjusi stačiatikybės tikėjimo tiesomis. Deja, Pelagijai teko amžiumi pralenkti tiek vyrą, tiek sūnų. Prasidėjus sovietinei okupacijai, likusi viena dviejų kambarių bute Kaune, mirė 1951 metais.

Jaukus vasarnamis

P. Vaiciuškienės vardu vadinama vila Kačerginėje buvo tapusi vasarotojų rojumi. Vila atverdavo duris visiems šeimininkams, kurie viešėdavo šiltuoju metų laiku. Dviaukštis, rusvomis lygiomis lentelėmis apkaltas pastatas stūkso pakalnėje, šalimais pagrindinės J. Janonio gatvės. Žinoma, kad pastatas, suprojektuotas inžinieriaus P. Valiukėno, iškilęs XX a. 4 dešimtmetyje. Prasidėjus sovietmečiui, vila tapo medžio dirbtuvėlėmis Kačerginės mokyklos mokiniams, vėliau tapusi namais mokytojai, o šiuo metu tyliai stūksanti ir laukianti kito įdomaus istorijos posūkio.

Gabrielės Balaševičiūtės tekstas

Šaltiniai:

Už kruopščiai rinktą ir pasidalintą istorinę-kraštotyrinę medžiagą dėkojame Jolantai Jurkonienei.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų arba turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!