Kino teatras „Romuva“

Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu Kaunas buvo vadinamas „Mažuoju Paryžiumi“, tačiau antrojo dešimtmečio pabaigoje gyvensenos ir madų kompasas vis labiau krypo Amerikos link. Įtakos tam turėjo emigracija ir, žinoma, kinas.

Kinas – kitokio gyvenimo iliuzija

Kino teatrų populiarumą lėmė tai, kad jis buvo prieinamas ir suprantamas visiems gyventojų sluoksniams. Kino teatrai siūlė puikų laisvalaikio praleidimo būdą – nuo pigių ir skurdžių, filmams rodyti pritaikytų, salių iki prabangių ir modernių kino teatrų, sukurtų pagal Europos arba JAV kino teatrų pavyzdžius, turinčius ir savitą repertuaro politiką. Kinas žmones viliojo kitokio gyvenimo iliuzija, į kurią, bėgdamas nuo savo įprastos kasdienybės, bent laikinai galėdavo pasinerti kiekvienas.

Moderniausias ir didžiausias kino teatras

Kino teatras „Romuva“ buvo paskutinysis laisvame Kaune duris atvėręs kino teatras. Jo savininkais ir statybų iniciatoriais tapo lietuvių verslininkai broliai Antanas ir Petras Steikūnai, pastatydinę tuo metu patį moderniausią ir didžiausią kino teatrą Lietuvoje. Pastato modernumas atsispindėjo jo architektūroje – buvo pritaikyti ne tik sudėtingi inžineriniai sprendimai, bet ir to meto kino teatrų kontekste itin paplitusi lenktų formų, stiklo ir veržlumo estetika.

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, Romuvos kino teatras tapo simboliu, išsaugotu visuomenės pastangomis. Jų dėka šiandien turime vienintelį veikiantį ir funkcijos nepakeitusį kino teatrą, vykdantį nekomercinio kino, edukacijos ir kultūros centro funkcijas.

Žilvino Rinkšelio tekstas