A. ir E. Janulaičių namas

„Autentika, menanti žmones, prieš 100 metų kūrusius valstybės pamatus“

 Žymaus tarpukario profesoriaus Augustino ir jo žmonos Elenos Janulaičių namas pastatytas 1932 m. pagal architekto Arno Funko projektą. A. Janulaitis – viena tų ryškių tarpukario asmenybių, kurių nuveiktų darbų, rodos, užtektų keletui žmonių. Visuomenės veikėjas, profesorius, teisininkas, istorikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, publicistas, vertėjas.

„Senelis buvo labai produktyvus. Jis rašė knygas apie Lietuvos istoriją, Lietuvos teisę – be galo daug dirbdavo. Keldavosi anksti ryte, 6 val. tuomet eidavo į sodą truputėlį fiziškai padirbėti, savo malonumui. Paskui papusryčiaudavo ir į universitetą. Per pietus vėl grįždavo namo, pavalgydavo. Po pietų penkiolikai ar dvidešimčiai minučių priguldavo ant kušetės. O po to vėl darbas: universitetas, studentų vizitacijos“ – prisimena dabartinis namo gyventojas ir jo statytojų palikuonis Ramūnas Janulaitis.

A. Janulaitis savo namuose. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš asmeninio Ramūno Janulaičio archyvo.

Profesorius taip pat buvo ir knygofilas, norėjęs turėti savo privačią biblioteką namuose. Todėl kuomet šeima nusprendė statytis nuosavą namą, architektui teko nemenka užduotis – ne tik suprojektuoti šeimos gyvenamuosius namus, bet ir sukurti vietą keliolikos tūkstančių leidinių bibliotekai, o taip pat numatyti vietą žmonos dailininkės Elenos studijai su didžiuliu langu šiaurinėje pusėje, išvengiant tiesioginių saulės spindulių.

Maža to, namuose virė ne tik privatus, bet ir aktyvus visuomeninis gyvenimas. Šie namai buvo inteligentijos elito susibūrimo vieta. Į taip vadinamas penktos valandos arbatėles pas Janulaičius atvykdavo Kauno bankininkas Jonas Vailokaitis, vedęs Augustino Janulaičio žmonos seserį Aleksandrą, Prano Mašioto duktė literatė Marija Mašiotaitė-Urbšienė su vyru – užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, istorikas ir diplomatas Petras Klimas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, profesorius Mykolas Römeris ir kiti. Janulaičių namuose besilankančių žmonių sambūrį publicistas Bronys Raila, beje, vedęs Jurgio Janulaičio dukrą Danetą, vadino Janulaičių klubu.

Laimingai susiklostęs namo likimas

„Šiandien, kai lengva ranka yra atsisveikinama su praeities architektūra, o nugriauti ir statyti iš naujo yra kur kas paprasčiau nei išsaugoti, retai pasitaiko galimybė apsilankyti namuose, kuriuose išlikę viskas – nuo sodo obelų iki paltų kabliuko.“

1940 m. prasidėjusi okupacija ir vėliau sekęs karas sujaukė nusistovėjusį šeimos gyvenimą. Kita vertus, tragiško likimo išvengta. Teko taikytis su sovietų primesta „susiglaudinimo politika“ – į didelio ploto vienos šeimos gyvenamąjį namą turėjo būti atkelta daugiau gyventojų.

„Tai ta susiglaudinimo politika buvo tokia, kad turi įsileisti kažkokius tai gyventojus į savo butą arba namą. Kuo didesnis butas – tuo daugiau. Mūsų atveju, senelis pakvietė čia apsistoti pažįstamus žmones, paskyrė jiems du kambarius. Apsigyveno trys asmenys. O po vieno pokarinio potvynio čia buvo priverstinai atkelta viena Lietuvos rusų šeima. Du suaugę ir dvi mergaitės. Jie čia prabuvo iki kokių 1959 m. kol jiems rado kažkokias tai kitokias patalpas.“ – prisimena R. Janulaitis

Janulaičių namo nuotraukos Kęstučio g. 30 (dabar Kęstučio g. 48 b). Nuotrauka iš asmeninio Ramūno Janulaičio archyvo.

Laimei, visi namo gyventojai gyveno pakankamai kultūringai, naudojosi viena maža virtuvėle, o vandalizmo atvejų buvo išvengta. Daugiausia žalos namui padarė pokariu namą užliejęs Nemuno potvynis, kurio metu pirmasis namo aukštas buvo apsemtas iki pusmetrio. 1993 m. namo priklausomybė grąžinta teisėtiems jos šeimininkas – Janulaičių šeimai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Įpatingą padėką už papasakotas istorijas reiškiame namo šeimininkui Ramūnui Janulaičiui!

LRT PLIUS laida „7 Kauno dienos“, 2019 m.

A. Surblys, Istoriko, teisininko Augustino Janulaičio aplinka. Personalijų parodos. KAVB Senųjų ir retų spaudinių skyrius, 2015 m.

Virtuali paroda: „Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės“. Mokslų akademijos biblioteka, 2013 m.