J. Jablonskio pradinė mokykla

Ambicijos švietime

1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę valstybė buvo statoma lyg iš naujo – Steigiamasis seimas 1922 metais priėmė reformas, apėmusias ne tik valstybės politiką, ekonomiką, tačiau ir švietimą. Nuo to laiko pradinis mokslas tapo privalomas visiems valstybės piliečiams, kas reiškė, kad atsirado didžiulis poreikis naujų mokyklų statybai – per 10 metų Kaune pastatytos 36 pradinės mokyklos, o bendrai Lietuvoje nuo 1932 metų buvo pastatoma apie 80 naujų mokyklų.

Žaliakalniui plečiantis, čia keliantis gyventi vis daugiau gyventojų, 1931 metais Kauno miesto valdyboje dirbusiam inžinieriui Antanui Jokimui buvo patikėta suprojektuoti 2 pradines mokyklas – po vieną lietuvių (Aušros ir Žemaičių gatvių kampe) ir žydų ( prie Uosto kranto, dab. Karaliaus Mindaugo pr.) vaikams. Beveik toje pačioje vietoje Aušros gatvėje nuo 1926 metų veikė medinė pradžios mokykla, tačiau 1931 metais pakeitė Lietuvių vaikams skirtas naujas mokyklos pastatas, kuris tapo pačiu moderniausiu visoje Lietuvoje. Mokykla turėjo ne tik gimnastikos, aktų sales, tačiau netgi kino salę ir baseiną, įrengti 4 rankdarbių kabinetai – tuo metu buvo skiriamas didelis dėmesys vaikų fiziniam, buitinių įgudžių lavinimui. Tačiau baseinas, deja, naudoti buvo pradėtas tik sovietmečiu, nes iš pradžių buvo bijoma didelių eksploatacijos kaštų, o nebuvo ir tam kvalifikuotų mokytojų.

Sukritikuotas prestižas

Pradžios mokyklai 1932 metų rugsėjo 1 dieną atvėrusiai duris ir iškart gavusiai Jono Jablonskio vardą, pavyko užsitarnauti prestižinės mokyklos vardą ir klasės, neilgai trukus, tapo perpildytos – kiekvienoje mokėsi apie 50 pradinukų. Tėvai mokyklą gyrė dėl gero mokymo ir auklėjimo, vaikai į Jono Jablonskio pradžios mokyklą ėjo ne tik iš Žaliakalnio, bet ir iš kitų miesto dalių. Tačiau tai sukėlė ir nemažai problemų mokytojams, kuriems sunkiai sekėsi suvaldyti tokius būrius vaikų, jų skundų būta ir to meto spaudoje. Verta pažymėti ir tai, kad tuo metu Jablonskio mokyklos aktų salėje kiekvieną pirmadienį visi mokiniai kalbėdavo bendrą maldą, giedojo Lietuvos himną ir su baime laukdavo vedėjo pamokomojo žodžio.

Antano Jokimo suprojektuotame mokyklos pastate atsispindi naujausios to meto tendencijos: pastato fasadą puošia kampinis bokštelis, sienų braukos, minimalus dekoras. Mokyklai būdingi dideli, daug šviesos praleidžiantys langai, o erdvės viduje pasižymi aukštomis lubomis – tam architektas įkvėpimo pasisėmė prieš tai apsilankęs Švedijoje, kur apžiūrėjo mokyklas ir sužinojo apie naujausias jų higienos normas. Tiesa, pastatas sulaukė ir nemažai kritikos: vietinėje spaudoje buvo išspausdintas straipsnis, peikiantis į pietus orientuotas klases, kuriose labai karšta, mažą, į šiaurę orientuotą, niekuo neišklotą kiemą, į kurį, kaip teigiama, netgi tekėjo srutos iš aplink pastatytų medinių trobų, o visi vaikai privalėjo kiekvieną pertrauką išeiti ten žaisti – prieš siauras duris į kiemą taip pat stovi ir masyvi kolona.

Užtinkuota tapatybė

Prasidėjus vokiečių okupacijai Antro pasaulinio karo metu, Jono Jablonskio pradžios mokykla buvo paversta karo ligonine, o pamokos čia vėl prasidėjo 1946 metais – mokykla pavadina 10-aja pradine. Įdomu tai, kad ant Žemaičių gatvės pusės fasado kabantis Kauno herbas po savimi greičiausiai slepia senąjį, 1931 metais pakabintą Kauno herbą – šis buvo įgilintoje nišoje, kuri, prasidėjus sovietų okupacijai, buvo užtinkuota, o dabartinis herbas pakabintas toje pačioje vietoje 1970 m.
Per daugiau nei 8 dešimtis gyvavimo metų, mokykla padidėjo dviejais priestatais, iš pradinės mokyklos tapo gimnazija, joje mokėsi galybė iškilių Lietuvos asmenybių, tarp jų ir prezidentas Valdas Adamkus, o mokykloje dirbo ir muzikos mokė kompozitorius Viktoras Kuprevičius.

Nerijaus Babrausko tekstas