Ugniagesių rūmai

„Birželio 17 d., ketvirtadienį, 5 val. po pietų Kaune kilo didžiausias gaisras. Ugnis išsiplėtė nuo Vilijampolės tilto ligi katedros ir Vilniaus gatvės. Kalbama būsią sudegę arti 150 namų. Didžiausiais vargais ugnis sustabdyta jau vėlai naktį. Gaisro įrankių ir gaisrininkų trūkumas, didelė kaitra su vėju davė progos gaisrui lengvai plėstis. Gaisras padarė didžiausio neramumo mieste. Visais šonais žmonės bėgo važiavo su įvairiais baldais ir daiktais. Žmonės ėmė kraustytis net iš trečiosios gatvės nuo gaisro, nes nuo smarkiai bėgančios ugnies galima buvo visko laukti.“ Oficialus Lietuvos vyriausybės laikraštis „Lietuva“, (1920.06.19, p. 2).

Matyt būtų sunku rasti miestą, kurį būtų aplenkusi ugnis. Neišimtis ir Kaunas, daugybę kartų siaubtas liepsnos. Rašoma jog miestas visiškai sudegęs buvo du kartus. Pirmųjų aktyvesnių priešgaisrinių veiksmų imtasi XIX a. pradžioje, kai miestiečiai savo iniciatyva pradėjo burtis į priešgaisrines komandas. 1808 m. Kaune įsteigta miesto policijos ugniagesių komanda. Po kelerių metų, augant finansinėms išgalėms, policijos ugniagesiai gausiau aprūpinami įrankiais bei tarnybine apranga, užtikrinamas pastovus personalo maitinimas bei atlyginimai. Veiklą pradeda naktinės gaisrinės sargybos komandos – pirmą kartą istorijoje miesto gyventojai gali miegoti ramiau. Priešgaisrinė sauga pagreitį įgyja Kaunui tapus laikinąja sostine.

Tarpukariu miestas ūgteli daugiau nei septynis kartus, tad 1920-ųjų laikraščio „Lietuva“ straipsnyje minima įrangos ir personalo trūkumo problema tampa tik opesnė. Siekiant užtikrinti gyventojų saugumą 1921 m. įsteigiama Kauno savanorių ugniagesių draugija. Tais pačiais metais suburta ir Karo gaisrininkų komanda, kurios reikmėms įsigyjamas automobilis „Praha“ – tuo metu vienintelis toks šalyje. Ilgai ugnegiasiams talkinę arkliai po truputį keičiami gaisriniais automobiliais – prasideda ugniagesių motorizacija. Po kelių metų Kauno ugniagesiai į iškvietimus jau vyksta daugeliui žinomų „Daimler“ ir „Chevrolet“ gamintojų automobiliais, įsigyjamos ir automobilinės kopėčios bei kita pažangi įranga.

Miesto gyvenimą stipriai palengvina 1928-aisiais pradėtas tiesti centralizuoto vandentiekio tinklas. Lengviau ir ugnegiasiams, kadangi kartu su vandentiekiu mieste ima dygti ir hidrantai (dažniausiai naudoti vokiečių įmonės „Ber-Reuter“, kurie gaminti ir Kaune – siaurųjų geležinkelių liejykloje). Iki visiškos priešgaisrinės saugos modernizacijos, mieste tetrūko įrengti automatinę gaisrinę signalizaciją.    

Jokūbas Skrinskis. Fotonuotrauka iš J. Skrinskio albumo „Kaunas“. “Kauno Miesto Savivaldybės Ugniagesių Rūmai.– D-ro Vinco Kudirkos Skaitykla”. KMM KMM GEK  10837/18. Kauno miesto muziejus ©. Nuotraukos šaltinis: www.limis.lt

Sparčiai ant kojų stojančioje laikinojoje sostinėje vietoj nevaldomų liepsnų ima plisti viltinga pažanga. Naują, modernų miesto veidą 1930-aisiais papildo ir naujieji ugniagesių rūmai. I. Kanto ir Nemuno gatvių sankirtoje, kadais buvusio „Pieno“ turgaus vietoje iškyla nepaprasta, trim bokštais apsaugota ugniagesybos tvirtovė. Pastato projektą rengė inžinierius-architektas E. Frykas, konstruktorius P. Markūnas, statė rangovai broliai D. ir G. Ilgovskiai. Techninę darbų priežiūrą vykdė architektas J. Peras ir inžinierius A. Jokimas“. Statybas nemažiau akylai prižiūrėjo ir gausiai apdovanotas Kauno priešgaisrinės tarnybos viršininkas – brandmajoras Povilas Maksimovas, laikomas ir šių statybų iniciatoriumi. Nenuostabu, jog tokiam pastatui parinkta vieta šalia sraunios upės, priešais sklypą stūksojo ir uostas, kurio taipogi laiks nuo laiko neaplenkdavo ugnis.

Gaisrinės pastatas išties primena rūmus – organiškai, tarsi upės vingį linkstantį pagrindinį fasadą pabrėžia du stačiakampiai bokšteliai abiejose pusėse. Priešais – linkis formuoja ovalią aikštę, skirtą gaisrinių automobilių stovėjimui. Netaisyklingą, trijų aukštų pastato tūrį sudaro trys korpusai, kurie apglėbia vidinį kiemą. Pastato konstrukcijos – gelžbetoninės (kolonų bei sijų tinklas su gelžbetonio perdangomis). Sienos – tinkuoto plytų mūro. Koridoriuose, sienų viršutinėje dalyje suprojektuotos skaidrių, stiklinių blokelių juostos. Grindų bei laiptų danga – mozaikinio betono „Duromit“. 

Didžioji dalis pirmo pagrindinio korpuso aukšto buvo skirta garažui – čia galėjo tilpti net penkiolika automobilių. Į akis krenta ir vamzdis, kuriuo iš antrojo aukšto į garažą sparčiai nusileidžia ugniagesiai. Virš garažo buvo įrengtos buitinės bei poilsio patalpos ugniagesiams – kiekvieną pamainą sudarydavo 24 žmonės. Kadangi 3-4 dešimtmetyje Kauno centrinėje dalyje praktiškai nebebuvo laisvos žemės, trečiasis ugniagesių rūmų aukštas paskirtas visuomeninėms reikmėms. Čia buvo įsikūręs Pedagogikos muziejus, Vinco Kudirkos vardo biblioteka bei knygynėlis. Šiame aukšte esančioje salėje vykdavo ir labdaringi renginiai, juose lankydavosi ir prezidentas Antanas Smetona. Pastato korpuse, ties Nemuno gatve, pirmajame aukšte įsikūrė parduotuvės. Antrajame aukšte buvo įrengti du butai brandmajorui ir brandmeisteriui (viršininkui ir pavaduotojui). Trečiojo aukšto patalpose buvo įsikūręs lombardas.

Pastato architektūra modernistinė, pagrindinio fasado simetriją pabrėžia du bokšteliai – viename suprojektuota laiptinė, kitas labiau tarnauja kaip kompozicinė atsvara. Jų kampai užbaigiami mentimis, prie kurių glaudžiasi piliastrai, besistiebiantys per visą bokštelių aukštį. Įgaubtas fasadas sudarytas iš atsikartojančių vertikalių segmentų, kurių kiekviename yra garažo vartai, vienodais intervalais išdėstytos langų eilės bei dekoratyvinės nišos. Fasaduose inkrustuoti specialūs Vytauto Didžiojo jubiliejui pažymėti skirti medaliai. Trečiasis, 25 metrų aukščio, pastato bokštas labiau utilitarus – skirtas apylinkių apžvalgai bei gaisrinių žarnų džiovinimui.

Karikatūra iš tarpukario spaudos. Šaltinis: www.autc.lt

Jauna nepriklausomybė suklumpa prislėgta Antrojo pasaulinio karo – liepsnos sugrįžta į Kauną. 1944-ųjų liepą, besitraukianti vokiečių kariuomenė išsiveža visus gaisrininius automobilius ir įrangą. Mieste verdant mūšiams, į kaimyninį ugniagesių rūmų pastatą pataiko aviacinė bomba. Kilęs gaisras išplinta ir į rūmus – smarkiai išdega antrasis ir trečiasis aukštai, tiesa žalą suskubta atitaisyti dar nepasibaigus karui.

Šiandien čia įsikūrusi Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pirmoji komanda. Nepaisant to, kad pastato projektas parengtas prieš daugelį dešimtmečių – jis iki pat šių dienų puikiai geba atlikti savas funkcijas, bet svarbiausia – savo mūre saugo modernios bei ambicingos valstybės atmintį ir yra vienas išskirtiniausių to simbolių mieste.

Tomo Marcinkevičiaus tekstas

Šaltiniai:

Kauno priešgaisrinė gelbėjimo valdyba. Istorija.

Kauno vandenys. Vandentiekio tinklai.

Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015.

Kauno architektūra. Vilnius, 1991.

Gaisrinė, vad. Ugniagesių rūmais. Kultūros vertybių registras.

LRT laida „Stop juosta“ – „Inžinerinė infrastruktūra Kaune“, 2018.04.22.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio, 2019 m. ir M. Plepio („Ekskursas“), 2016 m. nuotraukos.