Inžinieriaus E. Venckiavičiaus vila

Atsitiktinumas virtęs naujaisiais namais

Vytautas Kačerginėje augo nuo vaikystės. Jokių kitų prisiminimų, išskyrus iš čia, jis neturi, o šis namas – jo gimtieji namai. Kaip jis čia atsidūrė? Vytauto tėtis norėjo gyventi prie Nemuno, nes pats buvo kilęs iš Jurbarko. Sugrįžęs iš tremties jis ėmėsi ieškoti naujų namų. Likimo paradoksas – važiuojant pamatyti nusižiūrėtą vietą, ties Kačergine sugedo automobilis. Buvo gražus ir šiltas 1961-ųjų gegužės vakaras. Porą valandų trukęs automobilio taisymas tapo pretekstu pasivaikščioti po tuščią miestelį. Galiausiai Vytauto tėčiui čia taip patiko, kad jis niekur kitur nebenorėjo būti. Čia pat Nemunas, šalia Kaunas… Jis užėjo į pirmą pasitaikiusį namą ir pasiteiravo dėl nuomos.

 

Nuotraukoje esantis berniukas – dabartinis namo šeiminkas Vytautas Sabaliauskas. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

„Tais laikais Kačerginė vasaromis būdavo pilna vasarotojų – smetoninio kurorto dvasia dar buvo labai gyva, atostogauti čia atvykdavo daugybė žmonių. Turi kambarį – turėsi ir vasarotojų“, – prisimena Vytautas.

Tą kart šeima čia sugrįžo tų pačių metų rudenį ir kelerius metus čia apsistodavo, ieškodami namo kurį galėtų įsigyti. Po dviejų metų, kitoje gatvės pusėje esančio namo gyventojai prasitarė apie parduodamą namą. Vytauto tėtis jį nupirko už 4000 rublių – „Nei daug, nei mažai – tuo metu tai buvo maždaug padėvėtos mašinos kaina. Ne visi galėdavo tai turėti, bet būdavo ir tokių, kurie galėjo“, – teigė Vytautas. Vėliau, sūnui paaugus, Vytauto tėvas prasitarė norįs, kad šie namai taptų jų šeimos gūžta ir būsimoms kartoms. Dar vėliau būta minčių namą praplėsti, nes jis būtų buvęs ankštokas vaikų šeimoms. Tačiau dabar šeimininkai džiaugiasi to nepadarę. Jų manymu, namas būtų buvęs subjaurotas ir negrįžtamai pakeistas.

 

Namas pokariu. Nuotraukoje matomas berniukas – šio pokalbio veikėjas Vytautas Sabaliauskas. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

„Puoselėti namą paskatino daug priežasčių ir visos jos iki tam tikro laipsnio buvo svarbios. Bet pagrindinė buvo ta, kad mes supratome, jog autentika yra labai rimtas reikalas. Kad kiek įmanoma pagal galimybes šitą dalyką reikia puoselėti. Tiesa, vienu metu buvo iškilęs pavojus šito namo visam vaizdui, kai mes svarstėm iš šio namo padaryti būstą dviem šeimom. Tačiau labai džiaugiuosi, kad taip nenutiko. Jau buvome pasidarę projektą ir būtų daug kas pasikeitę.“

Vytauto šeima – antrosios namo rankos, stebinančiai jautrios jo istorijai ir rūpestingos jo pirminiam pavidalui. Tai leido šeimininkams pažinti įdomią namo gyvavimo istoriją, įsikvėpti kuriant šiuolaikišką ir tvarią būtį. Bijodami sovietų valdžios, pirmieji namo šeimininkai  – Venckiavičių šeima – jį pardavė ir su didelių liūdesiu išsikėlė. Tačiau abipusiu sutarimu, seniesiems šeimininkams buvo leista čia vasaroti penkerius metus – iš čia praktiškai visos istorinės žinios apie namą.

 

Mįslingas inžinierius

Manoma, kad namas, kaip vasarnamis, statytas 1939 m. ir priklausė Venckiavičių šeimai. Inžinierius Edmundas(?) Venckiavičius turėjo tris vaikus. Jau tada vasarnamis kurtas kaip būsimas palikimas, skirstant jį į tris dalis: viena pirmojo aukšto pusė su veranda vienam vaiku, kita – kitam, o antras aukštas – trečiam. Namas buvo aptvertas medine tvora. Deja, apie patį inžinierių žinoma mažai. Dabartinių šeimininkų nuomone, jis buvo susijęs su geležinkelių infrastruktūra, nes visi tvoros mietai yra padaryti iš siaurojo geležinkelio bėgių.

„Kai tvarkiau perdengimą, tai radau smetoninio cemento maišus, kaip paklotą tarp juodlenčių ir spalių. Man jie buvo labai įdomūs – vokiški, smetoniniai – lietuviškai užrašyta, o cementas vokiškas. Tai buvo importuojamas produktas, todėl turėjo būti brangus“, – teigia Vytautas.

Maža to, visi namo konstrukciniai elementai ir mazgai atlikti nepaprastai preciziškai. Namuose lankęsi medžio meistrai stebėjosi sunertais pastato kampais. „Jie buvo turtingi žmonės. Inžinierius Smetonos laikais buvo didelis ponas. […] Šeima turėjo nekilnojamojo turto Kaune, vasarnamį Kačerginėje, samdydavosi tarnaitę ir visa kita“.

 

Namas pokariu. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

Dabartinis namo sklypas yra trečdalis kažkada buvusios, Lapėnui priklausiusios vienos didelės žemės valdos. Jo vasarnamis stovėjo greta, ant kalvelės. Iki šiol nežinoma ir kas yra šio namelio projekto autorius. Neatmestina galimybė, kad jį susiprojektavo pats namo šeimininkas, besikonsultuodamas su šalia vasarodavusiu ir kaimynistėje apsistodavusiu architektu V. Landsbergiu – jo vasarnamis buvo statomas panašiu metu, visai čia pat. Namas iš esmės nepakito iki mūsų dienų. Paliktas ir išsaugotas originalus langų sudalinimas. Iki šiol liko nesutvarkyti tik ilgainiui supuvę ir numontuoti balkonų turėklai, tačiau ir juos šeimininkas planuoja atkurti.

 

Istorija, įtakojusi šeimos verslą

Pokariu šiame name kurį laiką veikė parduotuvė ir užkandinė. „Valdžios buvo liepta atidaryti parduotuvę ir niekas nesipriešino. Negalėjai pasakyti ne. Vieta buvo patogi, todėl ilgainiui ji tapo vietos gyventojų traukos centru. Dar ir dabar aplink namus randame gausybę įvairių kamštelių“, – patikina Vytautas. Jau mūsų dienomis, šalia atsiradus dviračių takui, draugo paskatinti, Vytautas ir jo žmona Jolanta 2018 m. atidarė „Velo barą“ – itin jaukią terasą dviratininkų, riedutininkų, pėsčiųjų ir kitų keleivių poilsiui. O ji – vos valanda kelio dviračiu nuo Kauno Rotušės aikštės. Šeimininkai yra aistringi maisto mylėtojai, todėl kiekvienas čia apsilankęs gali paragauti šeimininkų ruošiamų gardžių užkančių ar patiekalų. Sklinda gandas, kad jų patiekiamos austrės yra net gersnės už kai kurių „Michelin“ restoranų austres Europoje. Ir ko gi ne, kai jas patiekia svetingi ir besišypsantys šeimininkai, o jomis gardžiuojiesi nuostabiame Kačerginės kurorto kampelyje, pušų kamienų apsuptyje!

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Ypatingą padėką už papasakotas istorijas ir pasidalintas nuotraukas reiškiame namo šeimininkui Vytautui Sabaliauskui.

 

Galbūt žinote su šiuo namu ar jo šeimininkais susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.