Adresas: Maironio g. 7, Kaunas
Architektai V. Landsbergis, A. Funkas
Pastatytas 1932 m.
Maršrutai: Inžinerinė infrastruktūra Kaune
Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės garažas
Teisininko B. Grėbliūno-Grėbliausko namas
2019 26 rugsėjo
Inžinieriaus E. Venckiavičiaus vila
2019 23 spalioXX-ojo amžiaus pradžią sudrebinusias griausmingas negandas ilgainiui keitė optimizmo bei technologinės pažangos kupinas etapas. Perbraižytas Europos geopolitinis žemėlapis ypač daug vilties teikė išsilaisvinusioms tautoms, kurios siekė sukurti savarankiškas, modernias valstybes. Vienu pagrindinių tarpukario progreso katalizatorių ir modernumo simbolių neabejotinai tapo automobilių pramonė ir jos laimėjmai. Neseniai išrastas konvejeris didžiuliais kiekiais rideno pigesnes, plačiąjai visuomenei prieinamas transporto priemones. Spartumu ir mobilumu nuo šiol pamažu ėmė mėgautis ne tik išrinktieji.
Naujai atkurta Lietuvos valstybė pamažu stiebėsi iš Didžiojo karo paliktų griuvėsių. Trečiąjame dešimtmetyje ūgtelėti dar labiau padėjo Laikinojoje sostinėje užgimę pirmieji automobilizacijos daigai. 1926-aisiais Kaune buvo 140 automobilių, o 1939 m. šis skaičius perkopė 1 tūkst. Nors mąstai įspūdžio gal ir nekelia, tačiau tai buvo naujos eros pradžia. Augantis gyventojų skaičius iškėlė ir patogaus bei efektyvaus viešojo transporto poreikį. Iki tol miestiečiai vėžindavosi arkliniu tramvajumi. Konke vadinta ir ilgainiui vis daugiau pašaipų sulaukianti transporto rūšis nebespėjo paskui laikmetį ir nebepateisino gyventojų lūkesčių. Konkės nepamiršdavo ir tuometė spauda.
„Tačiau arklių tramvajus, elektros ir automobilizmo amžiuje, stačiai juokingas atrodė. Lietuvos visuomenei nejauku buvo plačiojo pasaulio akyse kėsti tokią praeities liekaną. Atvykstantiems iš vakarų Europos svetimšaliams pirmiausia kliudavo į akį „konkė“, kuri ne tik blogą įspūdį darė, bet kartu rodė, kad mes dar vėžlio greitumu teprogresuojame.“ „Savivaldybė“ ,1931 m., balandžio mėn., nr. 4.
Konkės keitimas autobusais nevyko sklandžiai. Privatūs vežėjai nesugebėjo užtikrinti kokybiško susisiekimo, tad 1934-aisiais autobusų verslą pamažu perėmė Kauno miesto savivaldybė.
Amerikos lietuvių prekybos akcinės bendrovės reklama. Šaltinis: Mūsų paroda. – Kaunas, 1923.
Tarpukario Lietuvos raidą būtų sunku įsivaizduoti be JAV lietuvių indėlio. Išeiviai buvo skatinami įsitraukti į prekybą su gimtuoju kraštu, steigti įvairias bendroves, jų veiklą vykdant Lietuvoje. Bene žinomiausia tokia organizacija – Amerikos lietuvių prekybos bendrovė (Amlit). 1919-aisiais Bostono lietuvių įsteigta ir 1920 m. Kaune veiklą pradėjusi bendrovė aktyviai vykdė autotransporto plėtrą ir svariai prisidėjo prie šalies modernizacijos. Kurį laiką bendrovės pirmininku buvo Antanas Smetona, o valdybos nariu žinomas karininkas gen. Silvestras Žukauskas.
Iš pradžių įmonė vertėsi Automobilių Ford, traktorių Fordson ir jų dalių prekyba. Atliko ir jų priežiūrą bei remontą. Vėliau ėmėsi surinkinėti Amlit dviračius, pritaikytus Lietuvos keliams, taip pat pradėjo autobusų gamybą, kartu siūlydama jų nuomą bei organizuodama nuolatinius viešojo transporto reisus. Nedaugelis žino, kad į Kauno kalvas kopiančių funikulierių vagonų kabinas taipogi pagamino Amerikos lietuvių prekybos bendrovė. 1922-aisiais buvo imtasi plėtros, įkuriant atstovybes Šiauliuose, Klaipėdoje ir Panevėžyje. 1923 m. Amlit prie Šiaulių pastatė Bačiūnų šiluminę elektrinę, kuri energija aprūpino Šiaulius, Radviliškį ir artimiausias apylinkes. Nuo 1925-ųjų, du kartus per metus imtasi organizuoti vairuotojų kursus, per kelerius metus buvo paruošta per tūkstantis naujų vairuotojų.
Amerikos lietuvių prekybos bendrovė. Kaunas. XX a.3-4 deš. Šaltinis: Kauno miesto muziejus.
Visgi vieną įsimintiniausių žingsnių Amlit padėjo dar 1921-ųjų gruodį kai Kauno mieste, ties Maironio ir Kęstučio gatvių sankryža įsigytame sklype pastatė garažą su degaline. Nuo šiol Amerikos lietuvių prekybos bendrovė mieste įgauna ir architektūrinį kūną. Utilitariam, halės konstrukcijos, remonto dirbtuvių pastatui architektas Vladimiras Dubeneckis sumanė suteikti dekoratyvumo, pagrindinį fasadą pagyvindamas puskolonėmis ir užbaigdamas neobarokinių formų frontonu. Tiesa, statybų metu fasadas buvo smarkiai supaprastintas, tačiau puskolonės liko. Pastate įkurdintos ir administracinės bei prekybinės patalpos. Po 1929 m. atliktos dirbtuvių plėtros, ant Ford važiuoklės imtasi surinkinėti medinius autobusų korpusus lietuviškiesiems Amlit autobusams. 1930 m. ėmus importuoti auto dalis ir komponentus čia pradėta surinkinėti Ford lengvuosius automobilius. Konvejerio čia nebuvo, tad daugiausia remtasi rankų darbu.
Tame pačiame sklype 1929 m. bendrovė ėmėsi statyti pirmąjį Lietuvoje dviaukštį automobilių garažą, didžiausią tokio pobūdžio statinį visoje šalyje. Gelžbetoninės konstrukcijos garažo projektą parengė architektas Arnas Funkas. Automobiliai antrąjį aukštą turėjo pasiekti kieme numatytu pandusu. Iš pradžių buvo pastatytas tik pirmasis aukštas su rampa, ant kurio stogo Amlit laikė automobilius. Kauno apskrities archyve yra išlikęs dokumentas, kuriame bendrovė raginama „apsitverti stogą akla tvorele, nes ant jo laikomi seni ir apdaužyti automobiliai sudaro blogą vaizdą“. Antrasis aukštas pastatytas 1932 m (projekte numatytas mažesnis korpusas seno namo vietoje, ties Maironio g. nebuvo pastatytas). Verta paminėti, kad galimybė automobilius laikyti antrame aukšte ypatingai pasitarnaudavo pavasarinių potvynių metu, kai būdavo užliejama nemaža Kauno centrinė ir Senamiesčio dalis. Sunku pasakyti ar gamtos stichija turėjo tiesioginės įtakos suprojektuojant būtent dviejų lygių garažą.
Karikatūra iš tarpukario spaudos. Šaltinis: „Spaktyva“, 1933 m. birželis, nr. 79, p. 5.
1929 m. tokio stiliaus pastatų Kaune dar nebuvo, tad Arną Funką galima laikyti funkcionalizmo architektūros pradininku Lietuvoje. Architekto sprendiniai itin modernūs, netgi drąsiai prieštaraujantys tuo metu mieste vyravusiai stilistikai. Pastato fasadai santūrūs, lakoniškos kompozicijos. Juntama aiški simetrija, ypatingai Maironio g. fasade, kurio centrinę dalį pabrėžia aklina, rustika pagyvinta sienos dalis su karnizą pertraukiančiu mūriniu frontonu. Garažo vartai numatyti Maironio g. fasade, pakilimui į antrą aukštą pandusas suprojektuotas kiemo pusėje, įvažiuojant iš Kęstučio gatvės. Abu aukštai dalijami tolygaus metro langų eilėmis. Tarplangiai smulkiai skaidomi plytų rustika. Pastato aukštus atskiria aiškiai išreikštos mūro juostos. Mirgančiame fasade akį patraukia su mūru kontrastuojančios, nenutrūkstančios gelžbetoninės langų sąramos. Fasaduose naudotos skirtingų rūšių plytos – tad mūras laikomas ne apdailiniu. Daugeliui tai iki šių dienų kelia nuostabą ir klausimus kodėl toks fasadas nebuvo nutinkuotas, nors žinoma, kad vos baigus didžiojo korpuso statybas, pastato savininkai tą padaryti buvo raginti ne kartą.
1939 m. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis parengė pastato rekonstrukcijos projektą, pirmą pastato aukštą pritaikant automobilių Mercedes Benz parduotuvei. Pirmo aukšto fasaduose siaurus langus numatyta pakeisti didžiulėmis vitrinomis. Verta pažymėti, kad leidimas įrengti parduotuvę išduotas tik su sąlyga, jei pastato fasadai bus nutinkuoti. Tų pačių metų Amlit statybiniame plane yra pastaba „fasado darbai ir dažymai vykdomi pagal galimybę“. Dabar aišku, kad galimybės taip ir nebuvo surastos. Nepaisant to pastatas tuo metu apibūdintas kaip šviesus, šiltas, modernus ir su visais reikalingais patogumais bei įranga. Minėtos rekonstrukcijos metu bendrovė kompleksiškai pertvarkė savo veiklą. Buvo iš esmės remontuojamos senosios dirbtuvės, planuojama dalį senų pastatų nugriauti, jų vietoje numatant modernų automobilių servisą. Amlit taipogi intensyviai planavo kurias operacijas perkels į naująjį Ford fabriką Vilijampolėje.
Amerikos lietuvių prekybos bendrovės reklama. Šaltinis: Lietuvos auto. – 1932, Nr. 1.
Ford gamykla? Lietuvoje? Vilijampolėje?! Tikrai taip. Pirmasis tokią galimybę Lietuvoje matė JAV lietuvis, Vytautas A. Graičiūnas, Čikagoje kartu su Henry Fordo sūnumi studijavęs pramonės inžineriją. 1926-aisiais į Lietuvą grįžęs Graičiūnas įsidarbino Kauno Metalo fabrike, kurio savininką J. Vailokaitį vėliau mėgino įtikinti Metalo patalpas paversti Ford automobilių surinkimo gamyklos filialu – deja nesėkmingai.
Šią idėją ketvirtąjame dešimtmetyje atgamino Amlit. Bendrovė jau buvo tapusi automobilių rinkos lydere šalyje, tad plėtros siekis neturėtų stebinti. Bendrovė palaikė artimus ryšius su Ford padaliniu Kopenhagoje iš kurio ir planavo perimti patirtį. Su danų specialistais bendravo ir architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kuriam 1939 m. patikėta parengti Ford automobilių montavimo halės projektą. 112 m ilgio ir 36 m pločio gelžbetoninių konstrukcijų, trijų navų halė turėjo iškilti Vilijampolėje, Varnių gatvėje prie Neries. Fabriko statybas planuota pradėti 1939 m. gegužės 15 d. ir užbaigti rugsėjo 1 dieną. Amlit dėl nežinomų priežasčių statybų pradžią vilkino. Patirti finansiniai sunkumai ar į nežinią stumanti geopolitinė situacija Europoje – grandiozinį projektą paliko popieriuje. Nepaisant to Amlit pasiekimai paliko ryškų pėdsaką techninės šalies kultūros formavime ir kuklios tautinės pramonės užgimime.
Tomo Marcinkevičiaus tekstas
Šaltiniai:
M. Drėmaitė, Progreso meteoras. Modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918-1940 m., Vilnius, 2016.
Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!
Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.