Rašytojo V. Mykolaičio-Putino namas

Nemarūs prisiminimai

Ar pamenat kai supdamiesi ant kedės nuvirtot ir grindyse liko žymė, arba kai ant stalo išliejote kompotą pas močiutę kaime, o kai tyliai paslapčiomis paišėte ant sienų? Dėmė staltiesėje, nublukusios užuolaidos, subraižytos sienos ir grindys mums pasakoja praeities istorijas, išgyvenimus ir įvykius nutikusius tarp keturių sienų. Atsiminimai labiausiai vertinami tada, kai praeitis pradeda nykti. Viešajai informacijai mažėjant žmogaus smegenų kertelėse laikomos istorijos tampa vis svarbesnės ir vis labiau geidžiamos. Įsivaizduokit vaisių pilnas lentynas Lietuvoje prieš 30 metų. Jei jūs esat paprastas žmogelis tai ir toliau teks tik įsivaizduoti. Tai – labai trokštama, nes sunkiai gaunama. Taip yra ir su tikrais, gyvais atsiminimais apie žmones. Jie glūdi draugų, pažįstamų, kaimynų galvose, įdomi kiekviena pikantiška smulkmena, kuri sujaudintų ir sukeltų dar daugiau klausimų.

Rašytojo namai Kačerginėje

Kas ieško, tas randa. Ar Jūs, mielas skaitytojau, esate atradęs Kauno rajono istorijų lobyną? Ar tikite, kad tas istorijas gali pasakoti ir žmogus, ir jo namai? Netoli nuo Kauno miesto esantis Kačerginės miestelis saugo atminimą žmogaus, kurį šiandien vadiname lietuvių literatūros klasiku. Tai asmenybė, kuri ne vieną mūsų mokyklos laikais privertė saulėtas vasaros dienas praleisti šešėly. Ar bandysit spėti kas? Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas Kačerginės kraštą atrado vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, kai nuo 1961 m. kartu su žmona čia praleisdavo kiekvieną vasarą. Šiandien, jo vardu pavadintoje gatvėje, stovi dviaukštis, gelsvų medinių lentelių apglėbtas namas menantis apie didžios asmenybės gyvenimą čia. Emilija Kvedaraitė – Mykolaitienė – poeto žmona, moteris kuri pagal kai kurių atsiminimus galėjo būti paskutinis lašas pastūmėjęs Putiną keisti gyvenimo būdą ir profesiją, buvo stipri, savimi pasitikinti ir žinanti ko nori. Būtent ant jos pečių buvo užkrauta atsakomybė vasarnamio įkūrimui. Pradžioje namų vietą mąstyta pasirinkti Kulautuvą, tačiau dideli medžiai ir neprasiskverbianti saulė pro juos sulaikė porą ir teko ieškoti kito kampelio. Štai tada buvo atrasta Kačerginė:

„kai statėmės, toje vietoje dar beveik nieko kaimynystėje nebuvo“, kalbėjo Mykolaitienė.

Pačiomis statybomis taip pat teko rūpintis jai,

„pati važiavau į Pirčiupį sunkvežimiu sienojų pirkti – įgijau iš vietinių gyventojų. Buvo atvežtas mano sesers šeimos Balčiūnų medinis namas“.

Beveik naują namą buvo sutarta įrenginėti perpus – pusė Mykolaičiams, pusė Balčiūnienei su vaikais. Statybos užbaigtos per tris metus Mykolaičiui ir jo žmonai jau leido grožėtis dangų remiančiomis pušimis ir kvėpuoti tyru gamtos oru. Savo dienoraštyje Putinas rašė:

„Džiaugiuosi kad turiu čia, Kačerginėje būstą, kur galima praleisti vasaros sezoną. <…> čia turiu viską, kas man miela – vienatvę, ramybę, sausą pušyną, geras būtinas sąlygas.“

Tuo metu gyvenę kačerginiečiai dar pamena poetą rymantį prie lango ir stebintį aplinką, vaikštinėjantį takais palei mišką ar sėdintį namo balkone su knyga. Rimtas, kartais net rūstaus veido, santūrus, daug nekalbėdavęs – tai dažni apibūdinimai knygoje ,,Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“. Jis buvo užsisklendęs nuo išorinio pasaulio, tačiau kai kuriems šio pasaulio gyventojams, bendraminčiams pavyko praskleisti šią užsklandą. Užkalbinus poetą pokalbis būdavo malonus ir šiltas. Salomėja Aleksienė pamena pasivaikščiojimus prie jūros, pokalbius apie muziką ir meną. Rašytojas vertino muziką, daug apie ją nusimanė ir pats grojo fortepijonu. Jei pokalbis vykdavo sklandžiai su juo buvo labai įdomu diskutuoti.

Modernus žmogus

Vincas Mykolaitis-Putinas buvo modernus žmogus siekęs naujo požiūrio į senąjį pasaulį ir vertybes, „<…> jis jau nebus senųjų pastumdėlis, o eis su naująja, revoliucine banga, kūrybos avangarde, simbolistų bangoj <…>“ prisimena rašytojas Mykolas Vaitkus. Profesoriaus darbas Putinui taip pat tiko, paskaitos buvo įdomios, o studentai juo žavėjosi ir mylėjo. Jo iškalbą taip pat gerai pamena ir poetas Stasys Santvaras. Susibūrimuose, kur dalyvavo ir K. Binkis, bei Putinas, jie šnekėdavo apie meno sampratą ir kitas filosofijas. Pirmu smuiku nemėgęs groti Putinas čia atsiverdavo, „<…> jis kalbėdavo neskubėdamas, parinkdamas sakinį ir žodį, nesikarščiuodamas, net ir karštesniame pokalbyje <…>“.

Visgi pasak pačio Mykolaičio žmonos ji taip ir nesugebėjo iki galo perprasti vyro asmenybės, „visuomet savo asmens dalį užslėpdavo, širdies iki galo neatverdavo – tai uždara knyga, į kurią nieko neįsileisdavo“. Putinas vertino ramybę ir vienatvę: „Žmogaus atvirumo nelaikė privalumu. Sakydavo, kad vienumoje auga talentas, o draugijoje šlifuojasi charakteris“.

Matyt todėl vasarnamio vieta taip tiko ramiems poeto apmąstymams ir kūrybai. Šiandien Kačerginė išliko tokia pat jauki ir rami, kaip anuomet. Saugomas šviesių miškų ir pro šalį vingiuojančio Nemuno šis kraštas kviečia ir Jus užsukti, pasivaikščioti miestelio takais, atrasti kažką naujo ir kažką seniai pamiršto.

Monikos Gilytės tekstas

Ar žinote su šiuo namu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.