Eglė Žvirblienė

PRO

Snyguriuoja. Regina stovi po oranžine lauko žibinto šviesa. Pro šalį pamažėl rieda ne pirmos jaunystės Citroenas. Sniego pūkų paklotė po jo ratais sutęžta. Mašinos valytuvų guma trinasi į priekinį langą ir tikriausiai erzina vairuotoją. Regina negirdi, kaip šis burba apie šlykštų orą, namie laukiančią viskuo nepatenkintą bobą ir iki kaulų čiulpų smegenų įgrisusį karantiną.

O iš tikrųjų jis tik ilgisi laisvės. Ta laisvė – lyg gyvybės medžio šakos kažkur padebesiuose! Dabar jos ilgisi visi. Kaip ir bendravimo džiugesio, padėdavusio užmiršti būties skausmą. Vis dažniau girdėti, kaip riejasi kaimynai ir girgžda besitraukiančios sienos. Mažėja vietos, ir šeimynykščiams, nesant bendrų interesų, vis sunkiau išbūti kartu. Šeimų visatos liaujasi egzistavusios. Kiti ilgisi veiklos, nes be jos vis daugiau laiko tenka praleisti prie televizoriaus. Nuo per didelio vizualinio ir informacijos krūvio jie sapnuoja siaubingus sapnus apie tai, kad pats laikas pažinti save. Žmonės net sapne nepratę prie tokių akibrokštų, tad prabunda išpilti šalto prakaito ir dar labiau įjunksta į bėgimo nuo savęs procesus. Jie pakimba online limbe ir yra blaškomi vis sparčiau kylančio įtarimo, kad visa tai – tik beprotiškai laikinas išsigelbėjimas. Jautresni pradeda įtarti, kad išsigelbėjimo iš viso nėra.

Dingęs sūnus tą dieną mūvėjo mėlynas kojines. Nuo tada Regina perkasi tik tokios spalvos kojines. Ji prisimena sūnaus įprotį braukti pirštais per neseniai perdažytą koridoriaus sieną. Kas rytą moteris pažiūri į tuščią pagalvę ir prisimena tą pačią dieną dingusio vyro prakaito kvapą.

Moteris puikiai mena tą dieną, kai skambino draugei Eleonorai ir rėkė, kad pas ją įsibrovė svetimi, kad tučtuojau kvies „Aro“ būrį. Tada Reginos gyvenime ir atsirado Pro. Prosopagnozija. Liga, kuri atėmė galimybę pažinti veidus. Todėl ir neatpažino iš darbo grįžusio vyro, o vėliau ir sūnaus. Tąsyk palaikė juos įsibrovėliais, jų veidai jai buvo panašūs į plytas. Svetimais ir niekuo neišsiskiriančiais.

Nuo tos dienos Reginai neegzistavo gražūs, negražūs, slepiami nemigos miglų ar labai išraiškingi veidai. Ant blakstienų galėjo liuoksėti voverės, o veiduose – nutūpti medžių šešėliai, jie galėjo atrodyti pavargę arba nusidėvėję lyg seno vežimo ratai. Bet daug svarbiau, kad ji nepažino pačių artimiausių. Vyro ir sūnaus. Neilgai jie tvėrė pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Dar kurį laiką paskraidė aplink namus lyg kokie juodieji rajono čiurliai, iš savo lizdo išmesti paukščiai, bet neatlaikę priešiškos Pro jėgos ir Reginos riksmų, juos paliko.

Tada pas ją įjunko vaikščioti Eleonora, kuri dėl kažkokių priežasčių nė karto neprisipažino, kas esanti. O Regina tylėjo ir mintyse kvailino geranoriškąją draugę: juk žinau, kas esi, ne iš veido, iš žiedo, kurį mūvi nuo mergystės laikų.

Dar iki karantino Regina tyliai stebėjo, kaip ją mylinti ir besirūpinanti draugė mėgėjiškai įsikūnija tai į graužikų naikintoją, tai į savivaldybės darbuotoją arba naują kaimynę, ji nesuprato, kad Reginai nereikia šitos vaidybos, ji tik ilgisi praeities pašnekesių. Ir kaip gi jos kalbėdavosi! Jų žodžiai virsdavo gyvaisiais paveikslais, nes abi turėjo talentą vaizdžiai perpasakoti net pačias nereikšmingiausias detales.

Dabar gi Eleonora, atėjusi aplankyti keista liga susirgusios Reginos, nori, kad jos žodžiai leistų draugei ir vėl atpažinti veidus, išgydytų sutrikimą ir leistų pasidžiaugti judviejų bendryste. Tačiau jos sakiniai įstringa niekinančiame Reginos žvilgsnyje ir ji netenka jėgų prisipažinti, kas esanti.

Kartą Regina provokuodama pasakė kaimyne apsimetusiai Eleonorai, kad nežino, kur dingo jos sūnus ir vyras. Stebėjo, kaip draugė apžlimba nuo staiga plūstelėjusių ašarų ir vos nenukrinta nuo kėdės. O tada susitramdžiusi išmikčioja: kartais žmonės dingsta. Ar negirdėjote apie kaimyną Sergejų? Išėjo į parduotuvę degtukų, tikriausiai ruošėsi deginti pavasario žolę, o grįžo lapkritį. Įsivaizduojate? Ant blakstienų tūpė pūkuotos snaigės, o jam pasirodė, kad tai gaištančios musės. Jau pravėrė burną bebalsiam moteriškam juokui, kai Regina užriko: ar mano sūnui tūptų ant skruostų gaištantys vabzdžiai? Mano vyrai ne girtuokliai.

Eleonora nutyli, kad jie jaučiasi daug blogiau nei girtuokliai ir negali priimti fakto, kad įprastos ribos išsitrynė, o prie naujų taip sunku priprasti. Sūnus valandų valandas stovi po mamos langais ir negali patikėti, kad jį palaikė įsibrovėliu. Kartais jis nori pavirsti į juodąjį čiurlį, tūpti ant namų balkono atbrailos ir iščirenti, kad mama jį uždarytų į narvelį.

Taip Eleonora, neištvėrusi virš Reginos susidariusių gūsingų nežinomybės debesų, paskleidė žaibiškai skriejantį gandą, kad draugės sūnus ir vyras žuvo gaisre. Pamanė, kad taip bus lengviau visiems. „Žuvę“ vyrai nuo balkono atsitraukė, tačiau Regina jų žūtimi nepatikėjo.

O tada prasidėjo karantinas. Reginai šis reiškinys ir masiškai dėvimos kaukės išpildė svajonę – įprasti žmones atpažinti ne iš veidų, o kitų detalių. Mielai būtų išdalinusi kaukes didžiumai žmonijos. Kad tik nereikėtų matyti jų veidų, kad tik Pro, Reginai kas kartą pažvelgus į atvirą žmogaus veidą, neskleistų iliuzijos, neva ši fizionomija ničniekuo nesiskiria nuo kitų, – šimtų, tūkstančių, milijardų, – fizionomijų.

Ir ji paskelbė laikraštyje skelbimą: Ieškau veiduose pasiklydusio vyro. Pro (35). Žinojo – kam reikės, tas supras.

Vis dar snyguriuoja. Laiko nuojauta Reginos neapgauna – nepažįstamasis vėluoja, o Regina viliasi, kad galbūt ir visai nepasirodys. Staiga ji pajunta, kad jos veidas įkaitęs taip, lyg kas būtų užpylęs karšto vandens. Tas karštis plūsteli nuo minties, kad šis sumanymas – didžiausia kvailystė, o žinutė – beprotiškas poelgis. Tuo metu į stovėjimo aikštelę įvažiuoja juodos spalvos neaiškios markės griozdas. Matyt, ją atpažino iš žydros spalvos vilnonio palto ir plačių jo rankovių. Toks buvo josios ženklas vyrui, neskiriančiam veidų.

Ji bėga. Nori kuo greičiau dingti iš po žibinto oranžo, nerti į daugiaaukščių kiemų prietemą, pasislėpti laiptinėje ir pratūnoti, kol vyras išvažiuos, skelbimas pradings laiko archyvuose ir visa ši istorija neteks prasmės.

Tačiau susitvardo. Jaučia, kaip pažastimis tarsi vanduo upės vaga teka prakaito srovelės. Tepabėgusi vos kelis metrus, atsisuka į vyrą ir iš dailiai sušukuotų plaukų supranta, kad žmogus inteligentiškas, ne iš moralinių paribių, jo žvilgsnis supratingas, o svarbiausia – jis su žadėtąja kauke. Ant jos išsiuvinėta didžioji raidė „P“.

– Regina?
– Rytis?

Tik dabar Regina pagalvoja, kad šis galėjo išsisiuvinėti ir raidę „R“ – juk ja prasideda jų vardai.

Jau po kelių mėnesių ji persikrausto į naujus namus pas Rytį ir jo sūnų Martyną. Reginos prašymu jie abu dėvi kaukes. Regina išsyk pastebi, kad Ryčio sūnus kaip ir jos Aidas labai mėgsta braukti pirštais per sienas. Naujuose namuose sienos apkaltos medžiu, tad ant jų nelieka pilkšvų nešvarumų, o jei berniuko pirštai būna riebaluoti, dėmės puikiai išsiplauna. Naujasis draugas Rytis lygiai taip pat kaip jos Vytis mėgsta čepsėti, o kai būna pavargęs, naktimis knarkia. Tik šį kartą Reginos neerzina šie garsai. Šį kartą ji juos priima su kitais gyvenimo iššūkiais, įvykiais ar detalėmis, kurias taip mėgdavo panardinti į žodžius, tapdavusius gyvais, linksmais pasakojimais. Dabar jai nieko netrūksta, tik vis nerimsta, kad tuoj ims ir atšauks karantiną, o su juo – kaukėtus ir tokiais artimais tapusius žmones.

Vieną dieną naujuose Ryčio namuose ji randa, atrodė, amžiams prarasto sūnaus Aido kojines. Mėlynas, nudilusias ties mažaisiais kojų pirštais, geltonais siūlais nemokšiškai susiūtais padais. Reginai iškyla prisiminimas, kaip Aidas jas pats siuvosi, o po to skubėjo į futbolo treniruotę. Ji užkiša kojines kuo giliau, kad niekas nesuprastų, jog ji jas rado. Vakare paduoda vyrams vakarienę, vadina juodu Ryčiu ir Martynu, ir neišsiduoda, kad žino daugiau. Naktimis ilgai neužmiega ir klausosi, kaip gelžbetoninio namo plyšyje čirena juodieji čiurliai. Jos čiurliai. Namo grįžę paukščiai.

2021 m.

Teksto redaktorė Neringa Butnoriūtė

******
Eglė Žvirblienė
Studijavau Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje Teatro ir kino fakultete ir Vilniaus teologijos koledže. Dirbu aktore vaikų teatre „Drakoniukas“, daug savanoriauju. Šiuo metu vis daugiau dėmesio skiriu rašymui, kuris, tikiu, kada nors taps tuo, ko iš jo paslapčia ir viliuosi.

Kūrinį įkvėpė Istorijų festivalio kvietimas rašyti tekstus.