Akvilė Weinert

PASAKOJIMAI APIE NAMUS. KAIP TĖVUKAS Į RAJONĄ IŠĖJO

Noriu paskambinti močiutei ir ieškau telefone jos numerio. Bet nerandu nors tu ką! Paprastai skambindavau tik retomis progomis, nes kartą per mėnesį ar du aplankydavau. O dabar – tik kartą ar du per metus. Nejaugi ištryniau?! Negali būti. Įvedu „močiutė“ – nėra, įvedu „namai“ – irgi nėra. Po kiek laiko randu adresatą „tėvukai“ – žinoma, kaip aš galėjau pamiršti? Juk nuo pradžių taip įvedžiau! Net gėdos raudonis išmušė dėl savo užmaršumo. „Tėvukai“ – juk jie priklauso vienas kitam. Nėra močiutės be tėvuko ir tėvuko be močiutės. Kaip ir „namai“ neturi vienaskaitos, tik neskaidomą dviskaitą – kaip kelnės, žirklės, akiniai, durys... Dar nepakeičiau adresato vardo. Kas, kad jis neatitinka pasikeitusios tikrovės, kurioje mirties komisija sulaužė taisykles ir įvedė vienaskaitą. Nenoriu pervadinti. Protestuoju. Kada reikės pervadinti? Kada – apskritai ištrinti?..

Į skambučius paskutiniais metais atsiliepdavo tik močiutė. Tėvukas ėmė vis labiau neprigirdėti ir turbūt pats tai žinojo. Močiutė iš nevilties, kad turi rėkti kone į ausį, ėmė jį vadinti „kurtiniu“. Taip neprimatantis tėvukas, pravardžiuotas spangiu, tapo spangiu-kurtiniu. Matė jis, tiesą sakant, geriau už močiutę, o prireikus užsidėdavo vienus iš dvejų akinių – arba skaitymui, arba televizoriui. Tik viena bėda: dažniausiai kelnių kišenėje būdavo ne tie, kurių reikėdavo... Greitai ir tėvukas priėmė savo naują kurtinio pravardę – kaip pasiteisinimą ar kaip saviironiją, padedančią susitaikyti su neišvengiamais senatvės ribotumais. Bet kartais nutikdavo, kad, močiutei išėjus į lauką, lyg tyčia suskambėdavo telefonas. Tėvukas vis delsdavo, delsdavo... Ar tikrai negirdėdavo, ar tyčia vengdavo patekti į nepatogią situaciją? Supratęs, kad nieko nebus, numesdavo ant stalo skaitomą rajoninį laikraštį „Draugas“, atsistodavo ir, lėtai nušlepsenęs prie spintelės, ant kurios stovėjo radijo telefonas, negrabiai pakeldavo ragelį. „Alio“ – taupiai pasisveikindavo trumpuoju kairiniu kirčiu pabrėždamas „a“ ir įtempęs ausis klausydavo. Keliskart paklausdavo „kaip?“. Galiausiai konstatuodavo: „Nesuprantu, ką Jūs sakot“, ir numesdavo ragelį. „Ką jį kur kukūžė“, – nusikeikdavo ir nušlepsendavo atgal prie laikraščio.

Kitapus ragelio išgirstu prikimusį balsą.
– Klausau.
– Labas, močiute! Sugalvojau tau paskambinti. Na, močiute, kaip tu gyveni?
– O ką daba, krutu i tiek. Tai valgyt išsiverdu, tai guliu, tai radiją klausau. Televizoriaus tai to jau seniai nežiūriu, nes neįmatau. Nusibosta per dienas, bet trepsiu po stubą i viskas – ką daugiau darysi?
– Ar nešalta pas tave?
– O kai pečiuką pasikuriu, tai nešalta. Tik kad ta tamsa įgrįsta. Atsikeli – tamsu, popiet irgi greitai ima temt. Bet va po Kalėdų dienos jau ims ilgėt, o po Naujo meto tai jau pailgės per gaidžio žingsnį.

Kokia tiršta ir gūdi ta kaimo tamsa, ypač vėlų rudenį ir žiemą. Gali ją raikyti peiliu kaip naminę duoną, o tas kepalas kaip nemažėja taip nemažėja... Geriausia, kai nesipriešini ir suvalgai visą. Todėl ji ir sėdi nuo ryto iki vakaro žiūrėdama pro langą, belaukdama prašviesėjimo, šilumos ir pirmųjų paukščių.

Laikas eina ir aš vis galvoju apie močiutę. Nežinau, ar paskutinis susitikimas buvo jau paskutinis, ar dar pasimatysim. Niekada nežinai. Norėjau skristi per Kalėdas, bet dėl pandemijos teko palaukti. Norėjau per Velykas, ir vėl teko atidėti. Žinau, kad vienintelis dar likęs būdas susitikti – tai paskambinti, bet niekaip neįprantu to daryti. Mūsų pokalbiai telefonu kažkokie nenatūraliai trumpi, fragmentiški ir liūdni. Rodos, tik pradedame kalbėti, o močiutė jau „nebenori trukdyti“. Norėčiau tiesiog atsisėsti šalia jos ant girgždančios lovos ir pasišnekėti... Surandu telefone „tėvukai“ – ne, vis dar nepakeičiau vardo – ir skambinu.

- Labas, močiute! Čia aš. Kaip tau sekasi?
- O po biskį, trepsiu po stubą kaip visada. Nuvežė mane ant kapų pas tėvuką aną nedėlę. Tai jau paminklą pastatė, jau viskas gatava. Tę, žinai, pieska ant to kalniuko, kur jis po pušele. Prie pat tako, gerai, gali tiesiai su taksiuku privažiuot. Nueičiau aplankyt dažniau, ka ne tos kojos. Ka aš jau net per kiemą nepereinu – ką aš senas daiktas į kapines nusivilksiu. Aš jau tik žemyn einu. Nebijau aš tos koronės, man vis tiek jau laikas namo. A teip, a teip jau numirsiu.

Garsiai mąstyti apie mirtį ir jai ruoštis močiutei buvo taip pat natūralu, kaip pasakoti, ką valgys vakarienei. Kitaip jos ir neatsimenu. Kasmet, per Kūčių vakarienę, duodama atsilaužti savo plotkelės, ji sakydavo: „Laužkitės visi, gal kitą metą manęs jau nebus.“ Ir taip dvidešimt metų. Anksčiau šiuos žodžius praleisdavau pro ausis net iki galo neišklausiusi. Jie atrodė pernelyg ankstyvi, pertekliniai, „saugūs“. Dabar jau nebe.

- Laukiu, misliju, da sugrįš. Sukrebžda kaži kas gonkose, a, jau va iš rajono parėjo. Ale tuoj atsimenu, ka aš jau viena... Trepsėjo trepsėjo tąsyk virtuvėj i vis žiūrėjo pro langą, kada tas greitosios automobilius atvažiuos. Nieko nevalgė savaitę… Ka nieko jau nuryt nabagui nėjo. Tik seiles tajiek spjaudė i spjaudė. Jau tas nogla (galas, nelabasis) jį, matyt, buvo visą suėdęs, ka šitoki skausmai buvo. Išėjo tąkart toks dą drūtas. Kas galėjo pagalvot, kad parveš jau grabe... Jam daba jau gerai. Daba jau nieko neskauda.

Per anksti apsidžiaugiau manydama, kaip natūraliai ir sveikai močiutė priėmė tėvuko mirtį. Sielvartas vis tiek pasivijo... Tyliu. Klausausi, kaip tyli močiutė ir jos vienatvė prie lango. Ir nežinau, ką pasakyti.
O dar tas negalėjimas nuskristi, aplankyti, pabūti šalia... Rodos, į mano plaučius ėmė veržtis kažkoks ilgesio smogas. Jis vis tirštėjo, tamsėjo ir sklido po visas plaučių pūsleles... Diena po dienos kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Jaučiau neišvengiamą būtinybę sugrįžti, aplankyti, pasitikrinti ir pamatyti, kad ji dar ten, kad dar galiu prisėsti šalia ant girgždančios lovos ir nebesuskaičiuojamą kartą išgirsti tas pačias istorijas. Man reikėjo grįžti. Ir jei tai nebūtų įvykę pavasarį, būčiau uždusus.

Prieš išvažiuodama atgal atsisveikinu su močiute. Ji sėdi stalo gale, kur anksčiau sėdėdavo tėvukas. Apkabinu ją ir staiga pajuntu, kaip susiaurėjo jos pečiai, kaip dar labiau išsikišo krūtinės kaulai, kaip ji kaskart mažėja ir mažėja... Sulig kiekvienu susitikimu ji traukiasi, mažta, menksta. Jei neapkabinčiau, nejausčiau. Rodos, anksčiau, kai dažnai grįždavau namo, taip nepastebėdavau. Negali pasitikėti vien tik akimis – žmogui jos suleidžia nuskausminamuosius, kad šis pakeltų laikinumą. Taip aš ilgą laiką nemačiau tėvuko vis tvirčiau diržu veržiamų kelnių. Pastebėjau tik tada, kai jis peiliu pradūrė papildomą diržo skylę. Ir nešiojo tol, kol kelnės galutinai išaugo savo nešiotoją.

Kūrinį įkvėpė Istorijų festivalio kvietimas rašyti tekstus.