Žaliakalnio vandentiekio stotis

2019 m. Kauno vandentiekiui sukako 90 metų! Paradoksalu, bet vandens miestu vadiname Kaune centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti tik 1929 m. Tais pačiais metais Rotušės aikštėje iš pirmojo hidranto ištryško skaidraus geriamo vandens srovė. Žaliakalnyje įsikūrusi vandentiekio stotis ne tik mena šį miesto modernizacijai reikšmingą įvykį, bet ir yra tiesioginis, mūsų dienas pasiekęs, šio įvykio liudininkas. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus S. Kairio, architektų S. Kudoko ir F. Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metų laikotarpiu pastatyti vandentiekio stoties pastatai taip pat yra reikšminga, šiandien taip vertinamo kaunietiškojo modernizmo naratyvo dalis.

 

Nedėkinga istorija

XIX a. pabaigoje tuometinė miesto valdyba dėl nepakenčiamos sanitarinės būklės jau 1878 m. įrengė 6 kastinius viešojo naudojimo šulinius įvairiose miesto vietovėse (Rotušės a., senajame turguje, prieš miesto kapus, teatrą, Karmelitų rajone, Žaliakalnyje ir Ž. Šančiuose). Apie centralizuoto vandentiekio įrengimo būtinybę vis primindavo ir ligų protrūkiai. Nuo 1891 iki 1895 m. iš belgų buvo gauti trys centralizuoto vandentiekio įrengimo projektai. Tačiau šie koncesininkai dažniausiai siekė kurti ilgalaikį monopolį, pasipelnyti, o teikiami projektai netenkino kokybinių reikalavimų. Miesto valdyba nusprendė, kad tai didelė našta miesto ūkiui ir šiems pasiūlymams galiausiai nepritarė. Projektą vilkino ir neatlikti hidrogeologiniai tyrinėjimai vandens resursams atrasti.

 

Kauno tvirtovės sandėlio perstatymas į vandens rezervuarą, 1930 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

1912 m. miesto valdyba kreipėsi į vokiečių „Bautechnisches“ biuro firmos vandentiekio specialistą Lindlejų, kad šis sutiktų ištirti vandentiekio įrengimų galimumus ir sudarytų projektą. Į Kauną šiuo klausimu ayvyko inž. Eigenbrodtas ir Ronne, kurie atliko Kauno miesto bei apylinkių hidrogeologinius tyrimus. Jų nuomone – centralizuotam vandentiekiui vanduo turėtų būti imamas iš požeminių vandens šaltinių, bet dar reikalinga atlikti požeminio vandens paieškas ir tyrimus. 1913 m. buvo pradėtos vandens resursų vandentiekio statybai paieškos. Buvo atkreiptas dėmesys į Kačerginės, Kvesų ir Dobrovelės vietoves ir į ten esamus vandens šaltinius. Keliolika metų svarstytą ir norimų rezultatų nedavusį procesą galiausiai nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

 

Vandentiekio rezervuaro išplėtimo projektas, 1939 m. Autorius F. Bielinskis. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F 1622. A 7. B 204.

 

„Į Kauno piliečių sveikatą“

Tarukariu Kaunas tapo nepriklausomybę paskelbusios šalies sostine. Susidarė visiškai naujos miesto plėtros ir augimo galimybės, tik ne visais atvejais palankios. 1921 m. Kaune buvo suskaičiuojama iki 60000 gyventojų, šis skaičius nuolatos augo. Plėtėsi ir pramonės įmonės, todėl ėmė blogėti miesto sanitarinė padėtis. Visa tai vertė atnaujinti sprendimus vandentiekio įvedimo klausimu. Vieni siūlė centralizuotam vandentiekiui naudoti Nemuno arba Neries upių vandenį. Kiti įrodinėjo, kad atvirųjų baseinų vandens panaudojimas neekonomiškas, bloga vandens kokybė. Buvo tęsiamos ir požeminio vandens paieškos. Galiausiai vandentiekio statyba nutarta vykdyti savo jėgomis ir miesto lėšomis.

„Miesto valdyba buvo netgi sudariusi vandentiekio projektavimo sutartį su žymiu britų inžinieriumi Williamu Lindley jaunesniuoju, dirbusiu su tokių miestų kaip Varšuva ir Praha vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Nepriklausomos Lietuvos centru tapęs Kaunas spėriai augo, o griovos miesto gatvių pakraščiuose, lauko tualetai, šuliniai ir miestiečių poreikiams iš Nemuno kibirais masiškai semtas vanduo netiko Laikinosios sostinės įvaizdžiui.“ 

 

Vandentiekio rezervuaro skersinis pjūvis, 1939 m. Autorius F. Bielinskis. Šaltinis: Lietuvos centrinis valstybės archyvas. F 1622. A 7. B 204.

 

Nuo 1922 m. Kauno miesto savivaldybės pavedimu vandentiekio ir kanalizacijos statyba rūpinosi inžinierius, Nepriklausomybės akto signataras S. Kairys. 1912–1916 m. jam jau buvo tekę dirbti Vilniaus miesto savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje. 1923 m. S. Kairys tapo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, rengė projektus ir šiose pareigose dirbo iki 1938 m. Jam vadovaujant 1924 m. pradėti Kauno kanalizacijos tiesimo darbai, o 1928 m. – Kauno vandentiekio statyba. Prieš tai S. Kairys kartu su kitais kruopščiai ištyrė miestą bei apylinkes ir sudarė išsamų parengiamųjų darbų planą. Tinkamo vandens šaltiniai rasti Eiguliuose. 1928 m. čia buvo įrengta 10 artezinių šulinių, pastatyta vandenvietė. Tų pačių metų pabaigoje paklojama 4 km 143 m magistralinio vandentiekio vamzdžių. Po metų iškilmingai paleidžiamas Eigulių vandenvietės pirmasis įrenginys. Tą pačią dieną Rotušės aikštėje iš pirmojo hidranto ištrykšta ir skaidrus vanduo.

Simboliška, kad iš Rotušės aikštėje pastatyto hidranto ištryškusi pirmoji miesto vandentiekio srovė pripildė burmistro Jono Vileišio stiklinę, išgertą su tostu „į Kauno piliečių sveikatą“. 

 

Vandentiekio stoties hidroforas, 1929 m. V. Usačiovo nuotrauka. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Bet kuris modernus miestas yra neatsiejamas nuo modernios vandentiekio ir kanalizacijos sistemos. Todėl šis didžiulis projektas ir jo tolimesnė plėtra žymėjo didelį miesto šuolį į priekį. Džiugu yra tai, kad Kaune vykstančią modernizaciją papildė ne tik nauja infrastruktūra, bet ir nauja architektūra. Šioje sinergijoje atsirado ne tik techniškai, bet ir estetiškai moderni Žaliakalnio vandentiekio stotis – inžinerinės infrastruktūros pastatų ansamblis puošiantis jaukų Žaliakalnio gyvenamųjų namų rajoną.

 

Išvaizdus inžinerinis statinys

Svarbiu vandentiekio sistemos komponentu tapo rezervinė stotis Žaliakalnyje, į kurią iš Eigulių atitekėjęs vanduo buvo kaupiamas tam skirtame rezervuare. Iš čia, po Kauko laiptais pakištu magistraliniu vamzdžiu, vanduo tebėra tiekiamas miesto centro vartotojams. Neatsieta nuo karinės tvirtovės, Kauno vandentiekio istorija liko ir šios stoties atveju. Pirmasis vandentiekio stoties rezervuaras buvo įrengtas panaudojant buvusio Kauno tvirtovės sandėlį ir pylimą, kuris iki tol tarnaudavo ir kaip improvizuota scena pirmosioms Dainų šventėms.

Tuomečio Kauno modernėjimas neatsiejamas nuo šių mažiau matomų aspektų – paties S. Kairio žodžiais tariant, „Kaune naujųjų namų statyba, sutapusi su kanalizacijos pradžia ir parengiamais vandentiekio darbais, tik dėl to galėjo pasisavinti ir įgyvendinti moderniškas statybos tendencijas butų įrengimuose, kad pasidarė galima čia pat turėti pakankamai tyras vanduo ir lengvai pašalinti suvartotasis“. 

 

Vandens rezervuaro statyba, 1939 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Vandentiekio stoties pastatų ansamblis Žaliakalnyje buvo kuriamas nuo 1930 iki 1938 m. Inžinerinę dalį suprojektavo S. Kairys, architektūrinę – S. Kudokas, o vėliau papildė ir F. Bielinskis. Pirmiausia, 1930 m. pastatytas hidroforas, o pati stotis atidaryta 1933 m. 1938 m. pagal F. Bielinskio projektą išplėstas rezervuaras (bendra talpa 6600 m³), pastatyta nauja sklendžių kamera, kurią išorėje papuošė B. Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“. Tuo pat metu pastatytas ir triaukštis gyvenamasis namas stoties darbuotojams, keli buitiniai blokai. Kitoje Aukštaičių g. pusėje 1935–1936 m. įrengti trys atviri baseinai, skirti vandeniui iš plaunamų rezervuarų sutalpinti, ir Kauko laiptai. Šeštajame dešimtmetyje išlaikant komplekso stilistiką, pastatyta sarginė, ūkinis pastatas, 1975 m. – mechaninės dirbtuvės su sale, 1992 m. – administracinis pastatas. Moderni, bendrovei priklausanti, hidroforinė stotis ir toliau pumpuoja vandenį Žaliakalnio rajonui, ansamblis vis labiau atviras visuomenei, veikia bendrovės muziejus.

 

Skulptorius B. Pundzius su darbininkais baigia statyti skulptūrą „Vandens nešėja“, 1939 m. Šaltinis: „Kauno vandentiekis ir kanalizacija 1929–1941 m. Didžioji knyga“. Kaunas, 2014 m.

 

Žaliakalnyje įsikūrusi vandentiekio stotis ne tik mena svarbų ir miesto modernizacijai reikšmingą įvykį, bet yra ir tiesioginis, mūsų dienas pasiekęs, šio įvykio liudininkas. Nepriklausomybės akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio, architektų Stasio Kudoko bei Felikso Bielinskio suprojektuoti ir 1930–1938 metų laikotarpiu pastatyti Žaliakalnio vandentiekio stoties pastatai taip pat yra reikšminga, šiandien taip vertinamo kaunietiško modernizmo naratyvo dalis. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių ir bendrovės „Kauno vandenys“ pastatų ansamblis.

V. Dičiūno ir Ž. Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015 m.

UAB „Kauno vandenys“ bendrovės interneto svetainė.

P. Tautvydas Laurinaitis, „Mėnesio tema. Įkauno piliečių sveikatą“. In „Kaunas pilnas kultūros“, 2019 m. lapkričio 1 d. 

Kauno Žaliakalnio vandentiekio stoties pastatų kompleksas. Kultūros vertybių registro duomenų bazė. 

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. nuotraukos.