Kunigo J. Tumo-Vaižganto butas

Išgirdę vardą Vaižgantas tikriausiai nei vienas nesuabejos, jog tai vienas iš iškiliausių ir garsiausių Lietuvos rašytojų, kuris neretai yra vadinamas „deimančiukų“ ieškotoju. Nuoširdžiu atsidavimu darbui ir kūrybai Juozas Tumas – Vaižgantas buvo laikomas bene šviesiausiu Lietuvos rašytoju ir kunigu, kurio palikimas dar ir šiandien kuria Lietuvos kultūros įvaizdį kaip neatsiejamą aspketą kasdieniniame gyvenime. Tad ne veltui savo gyvenimo metais jis buvo vadinamas Lietuvos vizijos kūrėju, o šiandien jis žinomas kaip publicistinės ir grožinės literatūros atstovas, žmogus legenda modernizmo laikotarpiu. Tuo metu, XX a. pradžioje, gyvenęs Anupro Tumo ir Barboros Baltuškaitės – Tumienės sūnus Juozas Tumas – Vaižgantas buvo ne tik kunigas ir rašytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas, Tautininkų pažangos partijos narys, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, pedagogas. Per savo gyvenimą parašė nemažą skaičių publicistinių ir grožinių kūrinių, kurių reikšmė yra viena iš svarbiausių lietuvių literatūroje. Ko gero kiekvienas išgirdęs pavadinimus „Dėdės ir dėdienės“ ir „Pragiedruliai“ nei kiek nesuabejos, jog tai Vaižganto darbai.

Pravėrus buto duris galima išvysti kaip kukliai ir tuo pačiu turtingai gyveno rašytojas. Svarbiausia, kad dar iki šiol buto kambariuose yra juntama gera aura, mat Vaižgantas būdamas kunigu Vytauto Didžiojo bažnyčioje priimdavo parapijiečius pas save į namus ir išklausydavo juos, padėdavo, kai reikėdavo ir ne vienas kreipdavosi į jį dėl krikšto ar santuokos sakramentų, vertino bendravimą su jaunimu. Juozas Tumas šiame keturių kambarių bute, kurį nuomavosi iš Petro Musteikio, gyveno paskutiniuosius savo dvyliką gyvenimo metų. Į Kauną rašytojas atsikėlė gyventi neatsitiktinai, jis buvo pakviestas Antano Smetonos redaguoti dienraščio „Tauta“.

Kiekvienas daiktas yra autentiškas – visi daiktai yra išlikę, viskas atrodo beveik taip pat, kaip ir jam gyvam esant, tad galima pamatyti net rašiklį, kuriuo buvo parašyti patys svarbiausi rašytojo darbai – „Dėdės ir dėdienės“, „Pragiedruliai“ ir kiti. Namuose galima išvysti paveikslių, kurie turėjo didelę reikšmę rašytojui – kiekvienas paveikslas pasakoja savą istoriją ir atskleidžia Vaižganto autoritetus, vertybes ir pomėgius, o esančios fotografijos iliustruoja, kokį gyvenimą gyveno skirtingais tarpsniais. Yra išlikusios knygos, svetainės baldai, prie kurių buvo rengiamos šventės, darbo vieta, kur gimė patys garsiausi rašytojo darbai. Kiekvienas apsilankęs įsitikins, jog buto šeimininkas mylėjo gyvūnus, turėjo šuniuką Kauką ir dvi kanarėles, tad neretai jų čiulbėjimas pasitinka buto svečius dar ir šiandien.

Po Vaižganto mirties (1933) buto likimas nebuvo nežinomas – jame apsigyvendavo rektoriai, o jau 1997 buvo įkurtas Juozo Tumo – Vaižganto memorialinis muziejus – butas, kuriame kiekvienas lankytojas yra laukiamas ir nuoširdžiai sutinkamas.

Monikos Mickevičiūtės tekstas