Visuomeninis centras „Girstupis“

Pavadinimų maišalynė

Tai Girstupis ar Girstutis? O gal Pluoštiečių rūmai? Šį prekybos, kultūros ir sporto kompleksą kauniečiai vadina įvairiai, tačiau iš kur kilę visi šie pavadinimai? 1971 m. atidarytai parduotuvei buvo suteiktas šalimais tekančio upelio Girstupio vardas. Sakoma, kad Girstutis – Karaliaus Mindaugo antrojo sūnaus vardas. Šis dešimties kilometrų ilgio upelis buvo kanalizuotas ir beveik visą savo kelią iki pat Nemuno nuteka po žeme. Upelis turi nedidelius intakus – į jį įsilieja Gričiupis, kurio vardu pavadintas mikrorajonas, ir Girstutis. Būtent šį vardą perėmė buvusios Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos kultūros ir sporto rūmai, sovietmečiu dažnai vadinti Pluoštiečių rūmais.

 

„Durnos kaunietiškos architektūros“ sugrįžimas

Kompleksą suprojektavo Vytautas Jurgis Dičius – žymus pokario Lietuvos architektas modernistas. 1946 m. baigęs Anykščių gimnaziją, jis nusprendė stoti į tuometį Valstybinį Dailės institutą Vilniuje, Architektūros fakultetą. Kaip pats pasakojo, nes pasirengimo stojimui į Vilniaus universitetą kažin, ar būtų užtekę, bet turėjo šiokių tokių piešimo įgūdžių – nepakankamų dailės studijoms, bet tinkančių architektūrai. Tuo metu studijose vyravo stalinistinio realizmo stilius – savotiškas retrospektyvizmas, kuriame sumaišomi įvairūs praeities stiliai, statomi vietiniam kontekstui ir aplinkai nepritaikyti pastatai. Architektūros katedroje dirbo iš plačiosios sovietinės tėvynės atvykęs vyriausias Vilniaus miesto architektas Vladislovas Mikučianis, kuris Kauno modernistinius pastatus mėgdavo vadinti „durackaja kaunasskaja architektura“. Visgi, mirus Stalinui, funkcionalistinė architektūra po truputį grįžo į statybų aikšteles. Kaunietiškos architektūros tradicijas perima ir Dičius, kuris po studijų persikrausto į Kauną ir pradeda dirbti Miestų projektavimo institute.

Kaip tik tuo metu Kaunas ima sparčiai plėstis šiaurės rytų kryptimi. Komplekso atsiradimui prielaidas sudarė tuomet taikyta pakopinė gyventojų aptarnavimo schema, kuria siekta atsisakyti statyti mažus ir neapskaičiuotose vietose esančius centrus. Argumentuota, kad vienoje vietoje sutelktos paslaugos tausoja piliečių laiką ir sumažina statybos kaštus. Mikrorajonuose taip pat planuotos valgyklos, kurių pajėgumai skaičiuoti pagal miesto apylinkių gyventojų skaičių, kad moterys būtų išlaisvintos nuo maisto ruošos ir galėtų dirbti pramonėje ar kitose industrijose. Čia jums ir atsakymas, kodėl sovietinės virtuvės dažniausiai yra labai mažos!

 

Parduotuvės „Girstupis“ interjeras. Nuotraukos šaltinis: Žurnalas „Švyturys“, 1971 m.

 

Didžiausias „vakarietiško tipo“ prekybos centras

Visuomeninis centras pradėtas projektuoti 1966 m. Pastatai kurti kaip du savarankiški vienetai – „Girstupio“ prekybos centras ir bene turtingiausios to meto pramonės įmonės – Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamyklos – poilsio kompleksas. Netaisyklingą L formą sudarančius du korpusus nuspręsta sujungti vienaaukšte bibliotekos zona. Parduotuvės projektavimo darbus pradėjo Algimantas Lėckas, bet darbų eigoje bohemiškos sielos architektas kažkur prašapo ir projektą užbaigė Dičius. 1971 m. duris atvėrusi parduotuvė tapo didžiausiu „vakarietiško tipo“ prekybos centru Baltijos šalyse, kuriame prekės buvo išstatytos prekybos salėje, o ne kasininkių užnugaryje.

Šaltiniuose minima, kad prekybos centre per mėnesį buvo parduodama produkcijos už 200 000 rublių, o per dieną parduotuvę aplankydavo apie 17 000 žmonių. Šie skaičiai neturėtų kelti nuostabos, kadangi Dainavoje išaugo stambiausias pramonės mazgas, šioje teritorijoje gyveno beveik trečdalis kauniečių.

Čia pirmą kartą Lietuvoje panaudotos gelžbetoninės 24×6 žingsnių konstrukcijos, leidusios prekybos salėse išvengti papildomo erdvės skaidymo kolonomis. Interjere vyravo šviesūs ir šilti tonai, apdailai naudotas granitinis tinkas ir teraco mozaikos grindims, elektros lemputės paslėptos vario šviestuvuose. Pirmame aukšte buvo erdvus vestibiulis su į šonus išsidėstytomis prekybos patalpomis: kairėje atsidarė maisto prekių skyrius, dešinėje – pramoninės prekės. Antrame aukšte veikė „gatavų rūbų“ skyrius su 7 matavimosi kabinomis. Apačioje, kur dabar veikia turgus, buvo įrengti sandėliai, šaldytuvai. Prekybos centre veikė knygynas ir vaistinė.

 

Stanislovas Lukošius. Prekybos ir kultūros centras „Girstupis“. Kaunas. KMM GEK 5101. Kauno miesto muziejus. Nuotraukos šaltinis: www.limis.lt 

 

Kultūros ir traukos centras

Iš pradžių svarstyta statyti dirbtinio pluošto gamyklos klubą su sporto sale, 24 m ilgio plaukimo baseinu ir kavine. Tačiau, nežinia kieno iniciatyva, nuspręsta keisti projektą ir paversti šią vietą mikrorajono traukos centru. Baseinas padidintas beveik dvigubai iki olimpinio 50 m ilgio ir tapo pirmuoju dengtu baseinu respublikoje. Vietoje klubo įrengta 600 vietų teatro salė su besisukančia scena, kulisomis ir teatro dėže. Kultūros namų dalis iš rytų pusės apjuosta monumentaliomis terasomis ir sujungta su vienaaukščiu bibliotekos korpusu. Tūrinėje kompozicijoje pastebimas kontrasto principas – horizontalių linijų parduotuvės korpusas paryškina kultūros namų monumentalumą, nuo gatvės pusės ypač išryškėja scenos dėžės vertikalė. Šioji panaši į gero architekto draugo Algimanto Mikėno Panevėžyje pastatyto dramos teatro, kadangi statybos terminams spaudžiant Dičius pasinaudojo kolegos projektu ir Pluoštiečių rūmams pritaikė tokią pačią scenos dėžę.

Anot šaltinių, rūmų statyba pareikalavo 55 tūkst. darbo dienų, jų įrengimui teko panaudoti 4400 kub. metrų monolitinio betono, 4300 kub. metrų surenkamo gelžbetonio konstrukcijų. Apie atidarymą 1975 m. iškilmingai rašė to meto spauda.

Reprezentacinė rūmų fojė suformuota kaip klasikinis dengtas atriumas – uždarą vidinį kiemą iš viršaus užlieja natūrali dienos šviesa. Teatro salės interjeras gana nuosaikus – sienos apkaltos tamsaus ąžuolo lentelėmis, dėliojant eglutės ornamentą, įrengtos pakabinamos lubos, gerinančios salės akustiką. Po paskutiniosios pastato rekonstrukcijos panaikinta orkestrinė ir besisukanti scena. Atidarymo metu pažymėta, kad net 15 procentų gamyklos darbuotojų dalyvauja meno saviveiklos būreliuose. Šaltiniuose rašoma, kad rūmuose veikė dvylika laisvalaikio klubų, kuriuos pluoštiečiai rinkdavosi pagal pomėgius. Šių klubų ir ratelių tikslas buvo „efektyviai organizuoti laisvalaikį, suteikti galimybę bendrauti su įvairiais žmonėmis, ugdyti darbo žmogaus pilietiškumą, gėrio ir grožio idealus“.

 

Monumentalioji dailė

Kaip būdinga to laikotarpio visuomeniniams pastatams, Kultūros rūmų prieigas puošia garsaus lietuvių skulptoriaus Juozo Mikėno kūrinys „Taika“. Minima, kad čia turėjo iškilti Leono Striogos granitinė skulptūra „Sėdinti mergina“, dabar puošianti Dainavos poliklinikos kiemą. Karo ir taikos temos akcentuotos ir rūmų atidarymo metu – kalbose pažymėta, kad rūmai atidaromi minint Pergalės Didžiajame Tėvynės kare trisdešimtmetį ir linkėta, kad ši vieta prisidėtų prie jaunimo patriotinių jausmų auklėjimo. Tad verta nepamiršti, kad sovietmečiu kultūros namai suvokti kaip sovietinės ideologijos skleidimo židiniai ir gausiai statyti naujai besikuriančiuose gyvenamuosiuose centruose. Apie Mikėno kompoziciją tuomet rašyta:

„Priklaupusi ant kelio, jauna moteris ištiesė ranką: ant jos delno nutūpė taikos simbolis – balandis. Kita jos ranka, rūpestingai apkabinusi, laiko vaiką. Mergaitė-paauglė – tarsi švelni gėlytė, giedras dangus, taika, dosni saulė. Motinos gestai turi gilią prasmę; ji pasiryžusi saugoti taiką ir atkakliai ginti savo kūdikį nuo karo baisumų.“

Mikėno skulptūra nebuvo vienintelis monumentaliosios dailės kūrinys, puošęs pluoštiečių rūmus. Anksčiau pirmame aukšte veikė ir 100 vietų restoranas-baras „Girstupis“, kurio sienas dekoravo Vytautas Žilius. Deja, tapybos kūrinys išliko tik fotografijose. Pagrindinį rūmų fojė puošia iki šių dienų autentiškoje vietoje stovintis Algimanto Stoškaus ir Antano Garbausko vitražas „Tėvynė“, 1967 m. dalyvavęs pasaulinėje EXPO parodoje Kanadoje. Spaudoje minima, kad montuoti šį vitražą padėjo Dirbtinio pluošto gamyklos darbininkai.

Indrės Urbelytės tekstas, parengtas pagal ekskursiją, vestą ciklo „Ekskursas: Socmodernizmas“ metu.

Šaltiniai: 

Jūratė Tutlytė, Marija Drėmaitė, ir Vaidas Petrulis. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012.

Algimantas Mačiulis, Vytautas Jurgis Dičius: architekto žvilgsniu. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018.

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų? O gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

A. Grigo nuotraukos, 2021 m. ir knauf.lt, 2014 m. nuotraukos.