Viešbutis „Locarno“

„Man, atvykusiam iš Vilniaus, Kaunas padarė labai savotišką įspūdį. Keisti arklių traukiami tramvajai, vadinami konkėmis; šūkaują ir vilioją klientus vežikai plačioje stoties aikštėje; mediniai aplūžę namai abipus gatvės, kuria važiavome į miestą. (Vėliau toji gatvė pasikeitė – šalia aplūžusių namų, gal kiek padažytų ir paremontuotų, išaugo gražūs triaukščiai namai; kampinis, arčiausiai stoties, išdygo bene keturių aukštų, apačioje – restoranas, o viršuje – bordelis, žinoma, neoficialus.“ Vytautas Sirijos Gira „Raudonmedžio rojus“.

Viešbutis „Locarno“, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

Modernistiniai Kauno vartai

Modernistiniais Kauno miesto vartais dažnai tituluojama gatvių sankryžą priešais Geležinkelio stotį įrėmina du architektūriškai išraiškingi, tačiau, deja, šiandien apleisti pastatai. Vienas jų – buvęs „Locarno“, vėliau „Lozanos“ viešbučio pastatas. 1930 m. sklypą nusipirko Amerikos lietuvis Kazimieras (Kazys) Pocius, pateikęs prašymą statyti trijų aukštų namą. Projekto autorius – inžinierius Aleksandras Gordevičius. Suapvalintas šio pastato kampas ir horizontalio braukos, būdingos amerikietiškai streamline architektūros estetikai, žymį Vytauto prospekto, o kartu ir Kauno Naujamiesčio pradžią. Vos tik išdygęs, pastatas iškart tapo vienos iš pagrindinių miesto gatvių veidą keičiančia puošmena, įsirašiusia ir į populiarųjį rašytojo V. Sirijos Giros romaną.

Viešbutis „Lozana“ antrojo pasaulinio karo metais. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

Prastos reputacijos viešbutis

Iš čia pat darosi aišku, kad viešbutis gero vardo neturėjo, tačiau įvairaus plauko prašaliečius ir keliautojus traukė ne tik galimybė apsistoti šalia stoties esančiame viešbutyje, ar apsilankyti bordelyje. Miestiečių tarpe populiarus buvo ir viešbučio apačioje veikęs restoranas. Tiek viešbučio, tiek restorano reputacija kiek pasitaisė, kai verslą perėmė Kazimiero brolis Stasys Pocius. Ne tik išvaizdą, bet ir pavadinimą pakeitusiame viešbučio „Lozana“ restorane grojo Jurgio Akelio džiazo kapela, Sašos Stupelio orkestras (iš Vilniaus atsikraustę Stupeliai giminiavosi su Hofmekleriais; visi gausios šeimos nariai buvo muzikai). Lankytojų laukė smagios pramoginės programos, „Lozanoje“ galėjai pasižiūrėti dar neišvykusio į Italiją arba jau iš ten grįžusio bene garsiausio to meto Lietuvos cirko artisto Mykolo Vilenčiko rekordinių ekvilibristikos ir persirengimo triukų ar nuoširdžiai pasijuokti klausydamas, tegu ir primityvių, bet aštrių Juozo Biržinio kupletų.“

Viešbutis „Lozana“ antrojo pasaulinio karo metais. Nuotraukos šaltinis: Facebook grupė „Nesi iš Kauno jeigu ne“.

Likimas

Paskutiniųjų pokyčių pastatas sulaukė 1938 m. – pastatas pailgėjo iki sklypo gale esančio įvažiavimo į kiemą, o toje vietoje stovėjęs senas medinis namas buvo nugriautas. Šį kartą projektą parengė ir techninę priežiūrą prisiėmė inžinierius Grigorijus Gumeniukas. Naujame fasade tęsėsi karnizų ir pirmo aukšto apdailos horizontalės, padidėjo atstumai tarp langų, o centre buvo padaryta „modernistinė“ laiptinės vertikalė. Čia buvo numatyta įrengti vieną butą ir keturis papildomus viešbučio kambarius; pirmame aukšte buvo išgriauta senojo namo sieną restorano salei padidinti.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Šaltiniai:

M. Oniščik, „Kaunas nykstantis ir išnykęs: Kazio Pociaus namas (buvęs „Lozanos“ viešbutis, Vytauto pr. 2 / M. K. Čiurlionio g. 21). Tinkliaraštis „Marijos tekstai, 2020 m.

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? – pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!