Valstybės spaustuvė, vėliau – Universiteto rūmai

Projektas, žadinęs diskusijas

Šio didžiulio, beveik visą kvartalą užimančio, pastato statybas lėmė būtinybė turėti modernią valstybinę spaustuvę su gera technine įranga, kuri turėjo visiškai patenkinti valstybinius spaudos poreikius. Motyvuojama buvo ir tuo, kad iki tol daugelis spaudos poreikių buvo tenkinama per užsienio spaustuves, o tai nekūrė finansinės grąžos Lietuvos valstybei.

Pastato statybai 1923 m. buvo paskelbtas pirmasis tarptautinis architektūros konkursas nepriklausomoje Lietuvoje. Jame galėjo dalyvauti įvairių valstybių piliečiai. Pagrindinė sąlyga – patenkinti spaustuvės poreikius, numatyti patalpas laikraščio redakcijai ir tarnautojų butams. Konkursą laimėjo vokietis Henrikas Fišeris. Autorius profesionaliai suprojektavo spaustuvės funkcijas atitinkantį gamybinį pastatą, suteikdamas jam modernizuoto vokiečių klasicizmo išorę ir funkcionalų vidų – pastato vidaus erdves ateityje ar bet kada prireikus buvo galima nesunkiai ir lengvai keisti. Tai ypatingai aktualu tapo vėliau, kai 1927 m. rūmai perduoti universitetui. Beje, vėlesnį jų pritaikymą Vytauto Didžiojo universiteto Centriniams rūmams parengė architektas V. Landsbergis-Žemkalnis – tuo metu jaunas ir perspektyvus architektas, kuriam tai buvo viena iš pirmųjų architektūrinių praktikų.

 

Valstybės spaustuvė, XX a. 3 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Statybos darbai konkurso būdu buvo pavesti vykdyti Berlyno statybos firmai „Becker-Fiebig-Bauunion“. Statybų aikštelėje dirbo apie 200 darbininkų, samdytų iš įvairių Europos šalių. Amžininkų teigimu, čia galėjai girdėti italų, lenkų, vokiečių kalbas. Baigtoje statyti spaustuvėje buvo sumontuota moderniausia ano meto technologinė įranga, kurios tuo metu vis dar neturėjo didelė dalis miestiečių: centrinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija. Valstybės spaustuvės reikmėms buvo išgrįsta net šalia esanti Žemaičių gatvė – patvaraus kelio reikėjo popieriaus pristatymui ir spausdinimo mašinų gabenimui. Duris atvėrusiuose rūmuose įsikūrė ne tik spaustuvė su popieriaus sandėliais, pagalbinėmis patalpomis, spausdinimo mašinų skyriumi, spaudinių rinkykla, knygrišykla, bet ir administraciniu korpusu – čia įsikūrė ir dienraščio „Lietuva“ redakcija.

 

Kaunas iš oro, XX a. 3 deš. Nacionalinio Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka.

 

Valstybės spaustuvės rūmų statybos ne kartą kėlė polemiką. Visuomenė ir šeimininkai pastatui negailėjo pagyrų – naujoji spaustuvė buvo didžiausia ir moderniausia Lietuvoje. Šis pastatas taip pat sumažino vienintelės dominantės iki tol – tvirtovės pastatų išskirtinį vaidmenį aplinkoje, ir prisidėjo prie naujojo miesto centro formavimo. Provincijos įvaizdis pamažu nyko. Tačiau architektūros specialistų šie rūmai buvo peikiami ir kritikuojami. Tuo metu jau buvo prasidėjusios diskusijos dėl lietuviškosios architektūros kūrimo. Žymus architektas V. Dubeneckis rašė:

„Bandymas sudaryti tarptautinius architektūros konkursus davė neigiamų išdavų“, nes Lietuva skolinasi architektūrą. Pastato vaizdas svetimas Kaunui – turėjo daugiau vokiškos nei lietuviškos dvasios.

Spaustuvė, virtusi universiteto rūmais

Spaustuvės pastatas atrodė didingai, tačiau netrukus po jo statybų buvo suabejota tokio stambaus gamybinio objekto reikalingumu. Statybos kritikuotos ir kaip neatsakingas valstybės lėšų švaistymas. 1927 m. Valstybės spaustuvės rūmai buvo perleisti augančiam universitetui, o įrengimai perduoti 1928 m. pastatytai spaustuvei „Spindulys“.

 

Universiteto Didieji rūmai, XX a. 3–4 deš. KTU muziejaus nuotrauka.

 

Administracinis Gedimino gatvės korpusas iki šių dienų pakito mažiausiai. Gamybiniame K. Donelaičio gatvės korpuse buvo įrengti koridoriai, antrojo aukšto gatvės pusėje paliktos didelės erdvios patalpos auditorijoms. Pertvaros statytos medinės, su viršlangiais. Iki 1929 m. rudens semestro į suremontuotą pastatą įsikėlė penki fakultetai, biblioteka ir administracija. Taip atsirado Universiteto Didieji rūmai. Rūmų pusrūsyje įsikūrė universiteto biblioteka, kurios ilgamečiu direktoriumi buvo prof. V. Biržiška, pirmame aukšte – Matematikos gamtos fakultetas, prof. Tado Ivanausko zoologijos muziejus ir bibliotekos skaitykla, skirta ne tik studentams, bet ir visuomenei. Antrame aukšte – administracija ir Humanitarinių mokslų fakultetas, kuriame dirbo prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kt. Trečiame aukšte – Teologijos-filosofijos fakultetas, kuriame dirbo prof. Jonas Mačiulis-Maironis, Mečislovas Reinys, Kazys Pakštas, Blažiejus Čėsnys, Pranas Dovydaitis ir kt. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, universitete buvo panaikintas Teologijos-filosofijos fakultetas. 1943 m. kovo mėn. pastate buvo įrengta vokiečių karo ligoninė. 1944 m. universitetas atgavo pastatą.

Pokariu, įkūrus Kauno politechnikos institutą, buvę Didieji universiteto rūmai pervadinti Antraisiais ir atiduoti Mechanikos fakultetui. 1962 m. čia įsikėlė ir Lengvosios pramonės fakultetas, 1969 m. trečią aukštą užėmė Karinio parengimo katedra. Po karo čia patalpinta ir prof. K. Vasiliausko medžiagų atsparumo laboratorija, kurioje stovi trečiame dešimtmetyje pagaminti ir vis dar veikiantys „Alfred J. Amsler & Co“ šveicariški laboratoriniai prietaisai.

 

Universiteto rūmai. XX a. 4 deš. atvirukas.

 

Kaip ir bet kuris universitetas, šie rūmai mena įvairiausias istorines asmenybes ir gausius studentų būrius, ne tik varsčiusius jų duris, bet ir kūrusius šurmulingą ir jaunatvišką miesto kultūrinį gyvenimą. Šiandien čia įsikūręs Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas vienija jaunatvišką, energinga ir kūrybingą akademinę bendruomenę, o visiems atviroje universiteto bibliotekoje saugoma ne tik gausybė leidinių, bet ir eilė išlikusių muziejinių vertybių, bei bibliografinių retenybių.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Kaunas 1918–2015. Architektūros gidas. Vilnius, 2015;

A. Matukonis, Nuo aukštųjų kursų Kaune iki KTU. Kaunas, 1997.

Ž. Rinkšelio ir R. Kilinskaitės („Ekskurso“) nuotraukos.