Gamtininko T. Ivanausko sodyba „Obelynė“

Obelynė – bene garsiausia Tadą Ivanauską (1882–1970) menanti vieta, o tokių išties daug. Lengviau nei jas visas išvardinti, yra suskaičiuoti, o skaičiuojant ir pasimesti, begaliniame nuopelnų bei įdomių biografijos faktų kiekyje, kurį po savęs paliko garsusis gamtos profesorius. Jo palikimas jungia kartas, laikmečius ir tyko kone už kiekvieno kampo. Jo atminimui įamažinti „Ivanauskella“ praminta net nauja vabzdžių gentis.

 

Pasivaikščiojimas Obelynėje su meškėnu „Kukuliu“, 1935m. Nuotraukos šaltinis: Ringaudų bendruomenės centro svetainė.

 

Neaprėpiama asmenybė

Aprėpti neaprėpiamą – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti iškilią Tado Ivanausko (1882–1970) asmenybę. O ji išskirtinė ne tik nuveiktais darbais, vargiai sutalpinamais vienoje biografijoje, bet ir įvairiaspalviškumu, nudažiusiu žymaus mokslininko gyvenimą. T. Ivanauskas gimė Lydos apskrityje, Lebiodkos dvarelyje, dabartiniame Varenavo rajone, lietuvių, lenkų ir gudų tautų paribyje. Jo protėviai – aukštus postus valstybėje užimdavę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai.

Gimnaziją Tadas pradėjo lankyti Varšuvoje.

„Visi iš karto pastebėjo mano netaisyklingą lenkų kalbą, o ypač mano tartį, tyčiojosi iš to ir pamėgdžiojo mano kalbą, mano tarimą. (…) Kaip ir daugelis kitų mokinių, buvau pravardžiuojamas: iš pradžių mane vadino „bocvina“ (suprask, batvinis), nes lenkuose buvo įsitikinimas, kad lietuviai maitinasi vien batviniais (runkeliais).“

Čia nepritapęs ir išvytas, gimnaziją jaunuolis baigė jau Peterburge. Nuo mažų dienų mėgęs gamtą, su tuo susiejo ir savo gyvenimo studijas, kurias pradėjo Peterburge, tačiau dėl kilusios revoliucijos mokslus antrą kartą teko nutraukti. Tėvo paskatintas, juos pratęsė Paryžiuje, garsiajame Sorbonos universitete.

T. Ivanausko posūkį iš lenkiškos aplinkos lietuvybės link pastūmėjo tėvo pažiūros. Tiesa, kelių tautų paribyje užaugusiai jaunajai Ivanauskų kartai teko rinktis tarp trijų, naujai užgimstančių, tautinių valstybių. Du broliai įsitraukė į Lenkijos nacionalinį judėjimą, dar vienas brolis talkino baltarusų tautiniam atgimimui, o Tadas, savarankiškai išmokęs lietuvių kalbos, po karo grįžęs į tėviškę, Musteikos kaime, kartu su žmona Honorata, savo lėšomis įkuria lietuvišką mokyklą.

 

T. Ivanausko Obelynės sodybos namas, 1929 m. Nuotraukos šaltinis: Ringaudų bendruomenės centro svetainė.

 

Gamtos mokslų, gamtosaugos pradininkas ir… medžiotojas

Pasirinktas Lietuvos kelias 1919 metais T. Ivanauską atvedė į Kauną. Dar tebevykstant Nepriklausomybės kovoms, jis tapo Šaulių sąjungos nariu, kovėsi su lenkais Merkinės krašte, o prasidėjus valstybės kūrimo darbui aktyviai įsitraukė kuriant Lietuvos universitetą. Daug nuveikė organizuodamas įvairias gamtos tyrimo įstaigas, kurių nebuvo iki tol ir kurios veikia iki šiol: Gamtos tyrimų stotis Kaune, skirta rinkti ir kaupti Lietuvos augmenijos ir gyvūnijos rinkinius, Zoologijos muziejus, kuriam pradžią davė Lebiodkos dvare rinkta gyvosios gamtos eksponatų, iškamšų kolekcija, vežimais į Kauną atgabenta iš dvaro, meilė ir dėmesys paukščiams lėmė ornitologijos stoties, skirtos paukščių migracijai stebėti ir tirti, įkūrimą Ventės rage 1929 m., 1937 m. įkurtas ilgus metus jį žavėjęs Žuvinto vandens paukščių rezervatas, galiausiai, 1938m. įkuriamas Zoologijos sodas Kaune. Jo iniciatyva rengtos tradicinėmis tapusios Paukščių dienos ir medelių sodinimo šventės, kurių metu, skambant orkestrams, apsodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.

Amžininkų teigimu, biologijos iki T. Ivanausko nedėstyta. Jam teko sukurti visą lietuvišką biologijos terminologiją, iki tol buvusią lotynų kalbą. Universitete profesoriaus paskaitų klausydavo minios įvairių disciplinų smalsuolių ir miestiečių. Jų metų galėjai sužinoti ne tik įdomybių apie turtingą gamtos pasaulį, bet iš pirmų lūpų išgirsti profesoriaus įspūdžius, patirtus dalyvaujant dvylikoje mokslinių ekspedicijų į Norvegiją, Estiją, Braziliją, Turkmėniją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Tadžikiją, prie Obės ir Volgos upių, prie Adrijos jūros.

Buvęs aktyvus gamtos tyrinėtojas ir saugotojas, T. Ivanauskas garsėjo ir… kaip aistringas medžiotojas bei taiklus šaulys. 1924 m. kartu su K. Petrausku, jis net buvęs kandidatu į Londono olimpines žaidynes. Kaip šie du, rodos vienas kitam priešiški poliai derėjo viename asmenyje? Profesorius visą gyvenimą savo pavyzdžiu ir veikla kėlė medžioklės kultūrą, plėtė supratimą apie pusiausvyros neiškreipiančia medžioklę. Vadovavo „Taisyklingos medžioklės ir žvejybos draugijai“, redagavo žurnalą „Medžiotojas“. Kaip tik medžiojant Kauno apylinkėse profesoriui įstrigo miško apsupta Obelynės dauba, skardžiuose gausiai apaugusi žydinčiomis ir derančiomis laukinėmis obelimis.

 

T. Ivanausko „Obelynės sodyba iš oro, apie 1935 m. Nuotraukos šaltinis: Wikipedia.

 

„Į akį kritusi“ sodyba

Būdamas gamtos mylėtojas ir bajorų palikuonis T. Ivanauskas puoselėjo svajonę turėti savo užmiesčio sodybą, su dekoratyvinių ir egzotiškų augalų parku. 1920 m. jis nusipirko 8 ha žemės šalia Kauno, kuriame pasistatė namą, ūkinius pastatus, užveisė sodą, medelyną ir dendroparką. Tai tarsi dekoratyvinių ir egzotiškų augalų ekspozicija po atviru dangumi, kelionių ar ekspedicijų metu surankiota iš įvairių pasaulio vietovių. Ant Nemuno skardžio įkurta sodyba garsėjo kaip mokslo ir kultūros centras, kuriame lankydavosi daug to meto inteligentų: rašytojų, poetų, dailininkų, mokslininkų, iškilių visuomenės veikėjų. Čia sukaupta daugiau nei 300 įvairių rūšių ir formų retų medžių bei krūmų. Iš čia profesorius pėsčiomis keliaudavo į darbą Kaune.

Šiandien tai muziejus, kuriame galima išvysti autentiškus baldus, įvairius mokslininko leidinius, rankraščius, jo gyvenimo akimirkas užfiksavusias nuotraukas. Sodyba iki šio naudojama studentų mokomosioms praktikoms, tiriamiesiems darbams. Bendradarbiaujant Kauno rajono muziejui, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodui ir A. Stulginskio universitetui, Kauno kolegijai, Babtų daržininkystės ir sodininkystės institutui ir visuomeninėms organizacijoms, ketinama atnaujinti profesoriaus čia pasodintų ir išvestų obelų sodą, sutvarkyti parką, sukurti pažintines, edukacines programas, atskleidžiančias T. Ivanausko Obelynės sodybos unikalumą ir čia saugomas muziejines vertybes.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai: 

Kauno miesto muziejus. Tado Ivanausko Obelynės sodyba

Danutė Vailionytė, Honorata. Kaunas, 2017 m.

Jonas Rudokas, Tadas Ivanauskas: pavydėtinas gyvenimo kelias. In Veidas, 2012 gruodžio 24 d., Nr. 52.

 

Ar žinote su šiuo namu susijusių istorijų ir turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mumis! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

L. Mykolaičio, 2018 m. nuotraukos.