T. ir J. Petkevičių namas

Inteligentiškas duetas

Petkevičiai – tipiška tarpukario inteligentų šeima. Iš bajorų luomo kilęs Tadas Petkevičius buvo teisininkas, nepriklausomybės laikotarpiu dirbęs Lietuvos valstybės tarnyboje: Ministrų kabinete, vėliau Užsienio reikalų ministerijoje, o taip pat buvęs Lietuvos atstovybės patarėju Londone. T. Petkevičiui ne kartą teko ir atstovauti Lietuvą Tautų Sąjungos sesijose, Hagos tribunole. Nuo 1930 m. jis dirbo ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultete.

 

Ketvirtasis Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas. Kaunas, 1919 metai. Sėdi (iš kairės): Justinas Zubrickas, Juozas Paknys, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius, Antanas Merkys, Steponas Kairys, Jonas Vileišis. Stovi: Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Tadas Petkevičius. Fotografas nežinomas. Šaltinis: Wikipedia.

 

Dar besimokydamas Maskvoje, čia jis sutiko ir savo būsimą žmoną, kalbininko Jono Jablonskio dukrą Juliją Jablonskytę. Deja, užbaigti pasirinktų studijų neteko abiems – prasidėjo karas, politiniai perversmai, o Lietuvos Nepriklausomybė grąžino juos atgal į gimtąjį kraštą. 1919 m. pora susituokė.

Lietuvoje Julija mokytojavo, išvertė keletą knygų. Šeima susilaukė trijų vaikų. Jiems paaugus, Julija nutarė atnaujinti dailės studijas. Tuo metu Kauno meno mokykla buvo vienintelė aukštoji meno mokykla Lietuvoje. Studijų metu dailininkė spėjo išbandyti skulptūros, keramikos, dekoratyvinės tapybos, o jas baigė būdama diplomuota tapytoja. Julija tapo gabia portretiste, dalyvavo Lietuvos moterų dailininkių draugijos veikloje.

 

Namas Žaliajame kalne

Prieš pasistatydami nuosavą būstą, Petkevičiai nuomavosi įvairius butus, tačiau patyrus, kad nuoma neapsimoka, buvo nutarta statytis namą. Namo projekto autoriaus toli ieškoti nereikėjo – juo tapo svainis architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Tiesa, našle tapusi Julijos mama išreiškė norą gyventi kartu su dukra, todėl teko pakoreguoti jau statomo namo projektą. Vietoje planuotos terasos, architektas suprojektavo keletą nedidelių kambarių antrame aukšte, pietvakarių pusėje. 1932 m. Petkevičių šeima persikraustė į savo namą Žaliakalnyje.

 

Petkevičių namo nuotrauka, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Lietuvių literatūros ir meno archyvas.

 

Namas atitiko existence minimum dvasią ir šeimininkų poreikius: vengta prabangos, interjeras saikingas, o namo ašimi tapo jo viduryje suprojektuoti dailūs mediniai laiptai, sujungę abu namo aukštus. Pirmame namo aukšte buvo didelis T. Petkevičiaus darbo kambarys. Jis buvo bibliofilas, priklausė XXVII knygos bičiulių draugijai, todėl namuose karaliavo knygos – suprojektuota gausybė sieninių spintų ir knygų lentynų didžiulei bibliotekai. Šalia holo išdėstyti: studentų laukiamasis, valgomasis ir virtuvė. Antrojo aukšto foje, šalia knygų lentynų, rikiavosi kambariai: tėvų miegamasis, sūnaus ir mergaičių kambariai, dailininkės studija, o taip pat du nedideli kambariai močiutei.

 

J. Jablonskytė-Petkevičienė. Tadas Petkevičius darbo kabinete, apie 1937 m. Paveikslas. J. Garmuvienės nuosavybė, Kaunas.

 

Namą supo nemažas žemės sklypas. Dekoratyvioji jo dalis buvo namo priekyje, o ūkinė, kurioje daržas ir sodas – kiemo pusėje. Prie namo pasodinta sidabrinė eglė, netoliese – maumedis, dekoratyvinis rojaus obuoliukų medis, o link namo vedantis keliukas apsodintas rožių medelių eile. Pakraščiuose, palei medinę tvorą, augo skiepytų įvairiaspalvių alyvų krūmai.

 

Negandų laikotarpis

Negandos užklupo prasidėjus karui ir okupacijoms, kurios skaldė buvusius šeimų gyvenimus: vieni buvo ištremti į Rytus, dalis jų vėliau sugrįžo, kiti – pasitraukė į Vakarus. Tiesa, namo konfiskavimo ir nacionalizacijos, bent iš dalies, buvo išvengta. 1945 m. T. Petkevičius buvo suimtas, o sekančiais metais nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo su viso turto konfiskavimu. Tačiau šeimininkams pristačius dokumentus, kad namas statytas abiejų sutuoktinių vardu, pusę namo teismas priteisė grąžinti. Vykdant „susiglaudinimo politiką“, iš pradžių name priimti giminės, o vėliau, iki pat 7-ojo dešimtmečio pabaigos, namuose glausdavosi įvairios rusų šeimos.

Karo metais namas priglaudė ir iš geto gelbėjamą žydaitę. 1936 m. mergaitė gimė pediatrės Pessia Kissin ir botaniko, Kauno realinės žydų gimnazijos direktoriaus pavaduotojo šeimoje. 1943 m. jos mama paspruko iš geto ir perdavė septynmetę mergaitę O. Landsbergienei, o iš jos – J. Petkevičienei.

„Man buvo leidžiama pasivaikščioti miškelyje (Ąžuolyne), bet jokiu būdu negalėjau pasirodyti fasadinėje namo pusėje, kad nepamatytų kaimynystėje už tvoros apsigyvenęs gestapininkas – Kauno gestapo viršininkas. Aš gyvenau savo vaizduotės pasaulyje. Žaisdavau su šuneliu Reksu, kuris lyg užburtas princas palaikė mano gerą upą ir psichologinę savijautą. Prisimenu, kad gyvenau Petkevičių miegamajame kambaryje. Dieną, kilus įtarimui, lįsdavau į sieninę spintą, o ypatingesniu atveju – į slėptuvę po laiptais, iš kurios, esant pavojui, galėčiau pro langelį nerti į mišką“. 

 

Petkevičių šuo Reksas šalia namo, XX a. 4 deš. Nuotraukos šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Iš tremties Tadas Petkevičius grįžo 1953 m. Jam pasisekė įsidarbinti M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, oficialiai ėjo kiemsargio, salių prižiūrėtojo, gaisrininko pareigas. Vėliau, atleistas iš darbo, vertė grožinius literatūros kūrinius. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šeimai pavyko atgauti ir likusią namo dalį.

Tekstą parengė Žilvinas Rinkšelis

Įkelkite savo aprašymą!

Šaltiniai:

Ypatingą padėką už pasidalintas istorijas ir šiltą priėmimą reiškiame šio namo šeimininkams – Garmų ir Lukėnų šeimoms!

Gyvenimo juostos: Julija Jablonskytė-Petkevičienė. Vilnius, 2013;