Sporto halė

„Kas bus Europos krepšinio nauji čempionai?“ Šis klausimas 1939 m. pavasarį sumirgėjo Lietuvos laikraščių antraštėse ir nerimu suspaudė širdis tūkstančiams sirgalių. Gegužės 21–28 d. jie būriais traukė į dažais kvepiančią Sporto halę, atidarytą Kauno Ąžuolyne Trečiųjų Europos vyrų krepšinio pirmenybių proga“ (Giedrė Jankevičiūtė, „Optimizmo architektūra Kauno fenomenas, 1918–1940“).

Pirmoji tokia Europoje

1937-ieji. Lietuva laimi Europos krepšinio čempionatą Rygoje, kurio metu taip pat paskelbta, jog po dviejų metų Europos krepšinio pirmenybės bus rengiamos Kaune. Euforiją greitai pakeitė rūpesčiai, kurių turėjo ne tik krepšinio rinktinė. Išvykdama iš viešbučio, pamiršusi namo pasiimti iškovotą Latvijos Prezidento įsteigtą prizą, ji privirė košės ne tik sau, bet ir diplomatiniam korpusui – vos per plauką pavyko išvengti diplomatinio skandalo. Rūpesčių turėjo ir būsimo čempionato organizatoriai – tam nebuvo reikiamos salės.

Apskritai, tuomet Europoje specialiai krepšiniui pritaikytų arenų, kuriose būtų galima ne tik žaisti, bet ir talpinti tūkstančius žiūrovų, nebuvo. 1935 m. Ženevoje surengtas I-asis Europos vyrų krepšinio čempionatas vyko Parodų salėje, II-asis čempionatas, 1937 m. vykęs Rygoje, surengtas buvusio fabriko patalpose. Lietuvos Kūno kultūros rūmų direktorius V. Augustauskas iškėlė idėją, jog Kaune galėtų būti pastatytas modernus sporto renginiams skirtas pastatas. Premjero V. Mirono vyriausybė pritarė iškeltai minčiai, supratusi šio tarptautinio sporto renginio svarbą Lietuvos įvaizdžiui Europoje. Prie Kūno kultūros rūmų prasidėjo įspūdingos statybos – tai buvo pirmoji salė Europoje pastatyta specialiai krepšiniui.

Gelžbetonio inžinierius su klausa

Per pusmetį pastatyta Kauno sporto halė pelnė šlovę ne tik Lietuvos sportui, bet ir pagrindiniam jos statytojui Anatolijui Rozenbliumui (1902–1973). Tačiau jaunystėje žymusis inžinierius domėjosi ne tik metalo ir gelžbetonio konstrukcijomis – turėdamas puikią klausą ir muzikinę atmintį, baigęs mokyklą, jis išvyko studijuoti fortepijono į Berlyno konservatoriją. Tačiau 1922 m. pasirinko technikos mokslus. 1927 m. gavęs gelžbetonio ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus diplomą pradėjo dirbti savarankiškai. Vokietijoje sustiprėjus nacizmui, diplomuotas inžinierius grįžo į Lietuvą. A. Rozenbliumas atliko privalomąją karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje, tuo pačiu projektuodamas ir įvairius karinės paskirties objektus. Greitai Anatolijus ėmė dirbti su garsiausiais to meto Lietuvos architektais. Karininkų ramovės, Šančių gimnazijos, Centrinio pašto, Medicinos fakulteto, Tyrimų laboratorijos ir daugelio kitų pastatų Lietuvoje atsiradimas kartu yra ir jo nuopelnas – architektų sukurtą rūbą dėvi jo projektuotos konstrukcijos.

Tačiau šlovę ir pripažinimą jam lėmė sporto halė. Nors pastato architektūrinė dalis buvo patikėta architektui S. Kudokui, tai buvo inžinerinis statinys, veikiau primenantis pramoninį angarą, o ne sporto salę. Iš čia kilo ir jos pavadinimas, reiškiantis vientisą didžiulę erdvę. Statybai pasirinkta 4 kniedytų arkų konstrukcija, kurią galima ir lengvai suprojektuoti, ir greitai pastatyti. Tarp arkų būta po du stoglangius, kuriais šviesa patekdavo į salę. Nepaisant to, techniškai pakankamai sudėtingo pastato statyba turėjo būti baigta per rekordiškai trumpą laiką – nepilną pusmetį, kurio pusę sudarė statybai mažiausiai palankus sezonas – žiema. Darbai prasidėjo 1938 m. gruodžio mėnesį ir vyko dieną naktį. Darbininkai pamatus betonavo spaudžiant –20 laipsnių šalčiui, jie buvo šildomi specialiais įrenginiais. Vėliau sekė plieninių arkų gamyba ir montavimas – tiek skylių gręžimą, tiek kniedyjimą atliekant rankiniu būdu. Statyba mobilizavo visus ne tik miesto, bet ir pakaunės šaltkalvius. Besibaigiant pavasariui, 1939 m. gegužę 13 tūkstančių vietų sporto halėje prasidėjo pirmosios treniruotės.

Pergalingi likimai

1939 m. gegužės 17 d. Kaune viešėjęs Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) generalinis sekretorius V. Džonsas pareiškė: „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje. Kuberteno (Pierre de Coubertin) salė Paryžiuje taip pat yra puiki, bet ji daugiau pritaikyta tenisui.“ 1939 m. Kaune, naujutėlaitėje Kauno sporto halėje vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate lietuviai vėl tapo čempionais. Greitu laiku šioje halėje turėjo vykti ir II-asis Europos moterų krepšinio čempionatas (1938 m. Lietuvos moterų rinktinė Europos čempionate laimėjo sidabrą). Tačiau 1940 m. pavasarį turėjusios vykti krepšinio pirmenybės neįvyko dėl Europoje prasidėjusio karo. Antrojo pasaulinio karo metais atlaikęs šalia kritusių aviacinių bombų sprogimus, su laiku ne kartą kitęs, pastatas tapo ne vieno Lietuvos valstybingumo ir sporto istorijai reikšmingo įvykio dalimi. Šiandien jis vis dar stovi kaip nemarus paminklas ne tik Lietuvos sporto istorijai, bet ir jos kūrėjui.

Laimingo atsitiktinumo dėka, karą pragyveno ir jo kūrėjas. Kaip ir visa Kauno žydų bendruomenė, pirmosiosmis karo dienomis A. Rozenbliumas pateko į Kauno getą, iš kurio vėliau jam pavyko pabėgti. Jo šeimą priglaudė kolegos architekto Vlado Zubovo ir Danutės Čiurlionytės-Zubovienės, M. K. Čiurlionio dukros, šeima. Tačiau tai atskira, ne mažiau įdomi istorija. Po karo A. Rozenbliumas rado savyje jėgų likti gyventi Kaune. Jis pradėjo dėstyti Kauno politechnikos universitete, ėmėsi statybinių medžiagų mokslinių tyrimų, retsykiais projektuodavo. Vėliau persikėlė į Vilnių ir tapo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Specialiųjų konstrukcijų katedros vedėju. Prof. Anatolijus Rozenbliumas mirė 1973 m. gegužės 27 dieną Vilniuje, ten ir palaidotas.

Žilvino Rinkšelio tekstas

L. Mykolaičio nuotraukos, 2018 m.