Vizualumo kultūra sparčiai auga, ieškoma vis naujesnių būdų matyti praeitį, būtent dėl to istoriją pasirinkau kurti vizualiai, tokiu būdu kuriant šį savotišką simuliakrą. Anksčiau laikyti moderniais, vėliau atgyvenę, sprendimai būtini kuriant naują, postmodernią modernybę. Mūsų protėviai nenustoja vaidenęsi – atmintis bei praeitis įrašoma, tačiau vis iš naujo perrašoma. Pasakojamose istorijose ir atmintyje išlikę proseneliai, kartas nuo karto, ir dabar užsuka į jau „mūsų“ kuriamą pasaulį, kuris, kad ir kaip atrodytų pasikeitęs vis dar yra toks pat žmogiškas ir pažįstamas. Nuotraukose praeities žmonės nepastebimai įsisuka į miesto įvykius, įvairias buitines situacijas. Vieni jų mėgdžioja mūsų veiksmus, kiti gyvena savo įprastine rutina, o likusių gyvenimai vis dar tęsiami jų vaikaičių. Tarpukario Kaunas – paralelinis pasaulis, kuriame kiekvienas pastatas turi savo dvasią, kurią sukūrė Laikinosios sostinės gyventojai, kūrėjai. Jų lūkesčiai, svajonės, idėjos ir jausmai dar sklando mūsų miesto gatvėmis, ilsisi miesto aikštėse ir parkuose. Kartais mes apsikeičiame mintimis ar sapnuojame vieną ir tą patį modernaus Kauno sapną, kurį, tikėtina, sapnavo ir mano prosenelė, prabangių Kauno ponių siuvėja. Bet kokiu atveju – „čia“ laiko ir erdvės kontinuumas nutrūksta, galbūt viskas tėra simuliacija?