V. ir E. Čarneckių namas

Artimi ir nutolę namai Kaune

Tarpukaris. Prestižinė Kauno gatvė. Pakaitomis senus gubernijos laikus menančius namus keičia nauji modernūs daugiabučiai. Čia pat administracinis miesto centras, valstybinės įstaigos ir pagrindinė miesto kultūrinė ašis – Laisvės alėja. Vietos patrauklumas ir patogumas ilgainiui nulemia ir šios gatvės reprezentatyvumą. Namus čia statosi reikšmingi visuomenės, kultūros ir politikos veikėjai, apartamentus taip pat nuomoja daugelis to meto užsienio pasiuntinybių. Todėl ne veltui V. Putvinskio gatvė tuo metu imta pravardžiuoti „ambasadų gatve“.

 

1934 m. Lietuvos pasiuntinio V. Čarneckio šeima Romoje. Čarneckių šeimos archyvas.

 

Perkėlus senuosius tėvų namus į Panemunę ir V. Putvinskio gatvėje pastačius naują modernų daugiabutį, čia su šeima nusprendžia apsigyventi ir Lietuvos diplomatijos „šefas“ bei kūrėjas Valdemaras Čarneckis. Tai buvo viena tų kertinių valstybės asmenybių, formavusių Lietuvos politinio gyvenimo pagrindus ir tradicijas, o jos biografijoje materializavosi valstybės kūrimas, tarptautinis pripažinimas ir tragiška jos laisvės netektis. Ilgametės diplomato politinės karjeros nuopelnų sąraše – dalyvavimas sprendžiant dvišalius Lietuvos–Lenkijos santykius, misija Jungtinėse Amerikos Valstijose ir jos rezultatas – Lietuvos pripažinimas de jure bei keturiolika metų tarnybos Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigose Romoje. V. Čarneckio diplomatinė tarnyba Italijoje truko ilgiausiai – šias pareigas jis ėjo iki 1939 m.

 

Čarneckių sūnus prie namo pokariu. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

Ilgi tarnybos užsieniuose metai atitolino šeimos įsikūrimą Kaune, tačiau turėjo ir savų privalumų. Dirbdamas Lietuvos atstovybėje Vašingtone, V. Čarneckis čia sutiko savo būsimą žmoną, Amerikos lietuvę Eleonorą Šaltenytę. Turėjusi ne mažiau turtingą visuomeninio darbo patirtį, komunikabili ir prie dalyvavimo įvairiuose renginiuose pripratusi Eleonora tapo nepamainoma vyro pagalbininke visuomeninėje veikloje. Garsėjusi savo elegancija ir svetingumu, ji aktyviai dalyvavo įvairiuose priėmimuose ir pati juos organizuodavo. V. Čarneckis ne kartą gyrė žmoną, kuri buvo gerai įvaldžiusi diplomatų manieras, puikiai mokėjo anglų, italų ir prancūzų kalbas, buvo labai maloni, taktiška demokratė.

 

Čarneckių namas pokariu. Šeimos archyvo nuotrauka.

 

Čarneckiai turėjo gausią šeimą – jiems gimė penki vaikai, beveik visi – užsienyje: Algirdas Jurgis Arvydas – Londone, Valdemaras Vytautas – Kaune, duktė Marija Eleonora Liučija ir jaunausi dvynukai Petras Gediminas ir Povilas Kęstutis – Romoje. 1932 m. šeimai pastatytus prabangius namus Kaune, dar tebegyvendamas Romoje, V. Čarneckis įgaliojo valdyti savo sesei Jadvygai, o savo bute apgyvendino sesers Aldonos šeimą. Deja, 1939 m. iš diplomatinės tarnybos Italijoje sugrįžusi šeima namuose spėjo pagyventi vos du su puse metų – 1941 m. birželio 14-osios naktį ji buvo suimta:

„[…] milicininkai ir enkavėdistai, ginkluoti šautuvais, iš namo išvedė buvusio Lietuvos pasiuntinio Romoje šeimą su mažais vaikais ir sutalpino į sunkvežimį. Čarneckių namas ir sunkvežimis buvo apsupti ginkluotų kareivių.“

Atskirtas nuo šeimos, Valdemaras išvežamas į Šiaurės Uralą, o po pusantrų metų į Sverdlovsko kalėjimą, kur buvo sušaudytas. Šeima iki šiol prisimena paskutiniuosius Valdemaro žodžius, ištartus išsiskiriant su šeima: „Lai gyvuoja nepriklausoma Lietuva“. Jo žmona Eleonora, likusi su vaikais, septyniolika metų praleidžia Sibiro tremtyje, iš kurios sugrįžo atgal į Kauną. 2000-aisiais metais V. Čarneckis popiežiaus J. Pauliaus II buvo paskelbtas Naujuoju Katalikų bažnyčios kankiniu.

 

Namai su vaizdu į Prisikėlimo bažnyčią

Dirbdamas Italijoje pasiuntinys su žmona daug prisidėjo teikdami pagalbą čia studijuojantiems lietuviams, buvo įkurta draugija. Jos tikslas – burti Italijoje gyvenančius lietuvius, palaikyti tarp jų draugiškus santykius, ugdyti patriotiškumą ir teikti nariams moralinę bei materialinę pagalbą. Tuo metu Čarneckiai susipažino su jaunu architektu Stasiu Kudoku. „Mama vieną sykį ateina ir sako, ji pati taip pasakojo:

„Valdemarai, žinai, susipažinau su jaunu architektu, kuris dabar iš Lietuvos atvažiavo norėdamas čia pasitobulinti. Reiktų gal jam padėti? Gal galime pas jį užsakyti mūsų namų projektą? Sumokėsime jam ir mums bus gerai, ir jam.“

1920–1924 m. S. Kudokas studijavo dailę Kauno meno mokykloje. Ją baigęs, gavo valstybinę stipendiją tolimesnėms studijoms užsienyje. Apsisprendęs studijuoti architektūrą, jis pasirinko Italiją, kuri meniškam jaunuoliui imponavo savo didinga praeitimi. Jis studijavo Romos universiteto Architektūros fakultete (Regia Scuola Superiore di Architettura). Baigusiam architektūros studijas Romoje ir Milane išlaikiusiam tarptautinius architekto kvalifikacinius egzaminus, gabiam ir daug žadančiam architektui buvo siūloma pasilikti Italijoje, jis taip pat kviestas dirbti Indijoje, Amerikoje. Tačiau 1930 m. S. Kudokas grįžo dirbti į Lietuvą. Įgijęs gerą išsilavinimą, turintis nemažą projektavimo patirtį, jaunas architektas buvo pakviestas dirbti Kauno savivaldybės architektu.

 

Architekto S. Kudoko vizitinė kortelė. Iš: Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo, 1430–1930. Kaunas, 1933 m.

 

Nutarę paremti jauną ir perspektyvų architektą, Čarneckiai sumanė paprašyti suprojektuoti jų namą Kaune. E. Čarneckienė aktyviai dalyvavo rengiant nuosavų namų projektą ir svajojo pro miegamojo langą matyti Prisikėlimo bažnyčią. Čarneckių šeimoje išliko gyvas pasakojimas apie pirmąjį Eleonoros vizitą V. Putvinskio gatvėje:

„Kai mama pradėdavo kam nors pasakoti apie tai, koks Kaunas buvo, ji prisimindavo vieną istoriją. Kada ji su tėte atėjo apžiūrėti sklypo būsimojo namo statybai, čia buvo toks purvynas, kad mama jame įklimpo ir paliko antbatį. Pagal tai galite įsivaizduoti, koks tai buvo sklypas.“

Netrukus čia buvo pastatytas modernus trijų aukštų namas, kuriame įrengti penki butai. Vėliau Čarneckiai jaunąjį architektą rekomenduodavo savo pažįstamiems, ketinantiems statytis namus, o pats architektas savo vizitinėje kortelėje kaip talismaną įkomponavo Čarneckių namo vaizdą. S. Kudokas tapo populiariu ir užsakovų mėgiamu kūrėju, turėjusiu įtakos ir vėlesnėms architektų kartoms.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

Veilentienė, Valdemaras Vytautas Čarneckis: „Esu savo tėvynės patriotas“, Vilnius, 2016.

Juškienė, Architekto Stasio Kudoko kūryba Kaune. In Kauno istorijos metraštis, 2006.

Ypatingą padėką už pasidalintas istorijas reiškiame Čarneckių šeimai.

 

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!