Kūno kultūros rūmai

„Jei mūsų laikais tautos kultūringumas yra matuojamas higienos įmonių ir jos supratimo laipsniu, tai statomi fiziško auklėjimo rūmai geriausiai galės patarnauti šiai idėjai. (…) Fiziško auklėjimo rūmai, auklėdami sveikus tautos papročius, mokydami tobulinti fizišką patvarą ir sveikatą, turės praskinti mūsų plačioje visuomenėje naujus gyvenimo takus, (…) išsklaidyti  tamsius debesėlius iš mūsų sporto padangės ir turės būti ištikimu centru, kur galėtų susispiesti geriausias Lietuvos jaunimas ir atstatyti mūsų lietuvišką garbę.“

 

Fizinio auklėjimo rūmai, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Sportas, kurio nebuvo

Po Pirmojo pasaulinio karo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje profesionalaus sporto nebuvo. Kadangi nebuvo sporto, nebuvo ir stadionų, baseinų ar kitų sporto propagavimui tinkamų vietų. O kad jau nebuvo nei sporto, nei aikštynų – vadinasi, nebuvo ir ko auklėti. Viena vertus, sportas nebuvo prioritetinė sritis, kurios pirmiausiai imamasi valstybės ir jos ūkio atstatymo sąlygomis. Kita vertus, negelbėjo ir plačiosios visuomenės nusiteikimas – Lietuva – žemdirbių kraštas, o sportas – veiklos stokojančiųjų laisvalaikio užsiėmimas.

Per trečiąjį dešimtmetį situacija pakito mažai. Valstybė sportu praktiškai nesirūpino. Jį kuravo Švietimo ministras, rėmė sporto entuziastai, gerbėjai ir mecenatai, tačiau tiesiogiai atsakingos institucijos taip ir neatsirado. Sportas išliko pavienių organizacijų – Lietuvos dviračių sąjungos, Lietuvos sporto lygos, Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos ir kitų draugijų reikalas. Jos ieškojo galimų rėmėjų, iš sportininkų rinko nario mokestį. Lūžis sporto gyvenime ir infrastruktūroje įvyko tik 1932 metais priėmus Kūno kultūros įstatymą. Sporto organizavimas ir rėmimas tapo valstybės rūpesčiu, o įkurti Kūno kultūros rūmai ėmėsi kuruoti Lietuvos sporto organizacijų ir klubų veiklą.

 

 Architektas V. Landsbergis-Žemkalnis su rangovu Ilgovskiu? ant statomų rūmų stogo, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Sporto pradininkai – išeiviai ir atvykėliai

Didžiulę įtaką sporto propagavimui padarė išeiviai iš Lietuvos, kurie grįžę į gimtinę apmokydavo ir vietinius sportininkus. Sportą jie stengėsi propaguoti bet kokiomis sąlygomis ir minimaliomis pajėgomis. Vienas žymiausių pionierių – garsusis lakūnas Steponas Darius. 1920 metais grįžęs į Lietuvą, kuris vos per septynerius Kaune praleistus metus, išpopuliarino net dešimt sporto šakų, įskaitant futbolą, boksą, tenisą, ledo ritulį, beisbolą. S. Darius tapo aktyviu sporto organizatoriumi: sportavo, žaidė krepšinį, beisbolą, ledo ritulį, užsiiminėjo boksu, lengvąja atletika, taip pat teisėjavo varžybose.

Dar vienas sporto pradininkas – Steponas Garbačiauskas, atvyko iš Maskvos. Jo iniciatyva Vytauto parke buvo įrengta pirmoji teniso aikštelė, skirta diplomatinio korpuso nariams. Jo žmona Elena mokė Lietuvius žaisti tenisą. Istorikės Vilmos Akmenytės-Ruzgienės teigimu, vienais iš pirmųjų sporto mokytojais ir propaguotojais tapo Kaune rezidavusių užsienio valstybių pasiuntinybės ir jų atstovai. „Dar 1919–1920 metais, tik kuriantis pirmosioms oficialioms Lietuvos sporto organizacijoms, Žaliakalnyje jau vykdavo susitikimai tarp miesto ir pasiuntinybių komandų. Kiekvienas pasiuntinys sporto šaką rinkdavosi pagal rangą.“ Sportas visuomenėje masiškesniu reiškiniu tapo plečiantis jaunimo ir paramilitarinėms organizacijoms. Fizinio lavinimo reikšmę sustiprino ir nuo 1929 m. Lietuvos mokyklose įvestas karinis parengimas.

Ilgainiui sportui įsitvirtinti padėjo ir reikšmingi mecenatai bei kultūros veikėjai, savo pavyzdžiu populiarinę aktyvią ir sveiką gyvenseną. Pažymėtinas moterų sporto rėmėjos, operos solistės Vincės Jonuškaitės, ir aistringo sporto mylėtojo Kipro Petrausko indėlis. Pastarasis dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Mėgo žaisti šachmatais, biliardą, buvo žūklės ir medžioklės mėgėjas.

 

Fizinio auklėjimo rūmų salės skliauto statyba, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Plyni laukai ir moderniosios statybos

Ketvirtame dešimtmetyje valstybė jau rūpinosi beveik visomis piliečių gyvenimo sritimis. Imtasi institucionalizuoti ir sportą. Tai buvo susiję su įsigalinčiomis modernizmo idėjomis ir tautinio sąmoningumo žadinimu. To laikmečio mados kūnas yra tvirtas ir raumeningas, vikrus, įdegęs, modernus, sportiškas, energingas, suprantantis, kas yra sveika gyvensena. Artėjama prie kūno idealo, kurio esmė – kūno kultas ir sporto žaidimai.

1932 metais pagaliau įkuriami Kūno kultūros rūmai, turėję atlikti sporto centro ir kūno kultūros ugdymo funkcijas. Tiesa, fizinio fiziškojo auklėjimo rūmų pavidalo dar teko palaukti iki 1934-ųjų. Vieta jų statybai, pabrėžiant gryno oro svarbą sportuojančiam organizmui, pasirinkta neatsitiktinai: „arti centro ir sykiu toli nuo dulkių ir miesto triukšmo.“ (Landsbergis, V. Fiziško auklėjimo rūmai. In „Fiziškas auklėjimas“, 1931, nr. 2, p. 110). Rūmai įsikūrė Ąžuolyno pašonėje, greta S. Dariaus ir K. Bulotos iniciatyva ir lėšomis 1925 m. įkurto pirmojo Lietuvoje stadiono, kur iki tol ganyti miestiečių gyvuliai ir tyvuliavo pelkė (vėliau šios pievos nusavintos valstybės, o pelkė buvo nusausinta).

Įdomu tai, kad pirminiame pastato projekte svarbiausiu jo akcentu turėjo tapti itin modernus vidaus patalpų baseinas. Jų Lietuvoje iki tol nebuvo, o sportininkai treniruodavosi atviruose vandens telkiniuose. Numatytas ne tik baseino apšvietimas iš apačios (pro vandenį), bet ir galimybė įrengti vasarai atveriamą stiklinį stogą, kuris leistų saulės spinduliams ir grynam orui patekti į salę. Deja, ekonominė krizė lėmė, kad įgyvendintas paprastesnis ir pigesnis projektinis variantas. Atsisakyta ir paties baseino, kuris pristatytas tik praėjus ketvirčiui amžiaus nuo sumanymo pradžios – 1959 metais.

 

Fizinio auklėjimo rūmų salė, XX a. 4 deš. nuotrauka. Šaltinis: Lietuvos literatūros ir meno archyvas.

 

Didžioji 1934 metais pastatyto pastato dalis teko salei, kuri perdengta įstiklintomis skliautinėmis gelžbetonio lubomis – raiškiausiam rūmų interjero elementui. Tokio tipo lubos tuo metu dar tebebuvo naujovė, pritaikyta ne tik šiuo atveju, bet taip pat „Romuvos“ kino teatre ir Šančių bažnyčioje.  Pasaulyje tokio tipo lubos pirmą kartą panaudotos 1928 m. Šoniniuose sparnuose įrengtos dvi mažesnės sporto salės. Centre sutelktos administracinės patalpos ir klasės. Šioje mokslo įstaigoje, turėjo būti ruošiami fizinio lavinimo pedagogai ir kariuomenės instruktoriai, organizuojamos įvairios, populiarinamojo pobūdžio, sporto srities paskaitos. Neaukšti, prie žemės prigludę rūmų korpusai, ir šiandien darniai susilieja su aplinkine Ąžuolyno ir Vytauto kalno gamta, spinduliuoja monumentalią ramybę ir architektūros harmoniją. 2015 m. Europos Komisijos sprendimu į Europos paveldo ženklo sąrašą įtraukti 44 Kauno tarpukario modernizmo architektūros objektai, tarp kurių – ir Lietuvos sporto universiteto Centriniai rūmai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio, 2020 m. ir M. Plepio („Ekskursas“) nuotraukos, sukurtos ekskursijų ciklo „Ekskursas: tarpukaris“ metu, 2015 m.