Gyvenamasis namas

Karo invalidų bendrabutis su „pelninguoju namu“

Nors Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias aplinkybes Lietuvos Nepriklausomybei, ją dar reikėjo apginti, kad prasidėtų pilnavertis jaunos valstybės gyvenimas. Nepriklausomybės kovos tapo viena pamatinių naujųjų laikų valstybės istorijos ašių, o šių kovų dalyviams stengtasi visokeriopai atsilyginti. Visgi, po karo ir negandų atsikuriančioje jaunoje valstybėje, daugelis procesų stokojo laiko ir lėšų. 1925 metais laiške Kauno miesto tarybai Lietuvos karo invalidams šelpti komiteto pirmininkas konstatavo: „didelėmis sunkenybėmis ir su pagalba geriausių Lietuvos piliečių pavyko šiek tiek, nors ir labai menkai, suorganizuoti invalidų gyvenimą, duodant jiems amato ir šiaip mokslą, steigiant dirbtuves (rūbų siuvykla, kepurių, graverių ir ortopedinė dirbtuvės) ir krautuvę.“ („Šis tas apie karo invalidams šelpti komitetą“, Lietuvos karo invalidas, 1936, nr. 1, p. 28).

Tais pačiais metais kilo ir mintis statyti Karo invalidų bendrabutį. Visgi, pakankamai brangaus objekto statybos ilgą laiką strigo. Naujasis pastatas iškilo tik 1935 metais, kartu su „pelninguoju namu“ K. Donelaičio gatvėje. Pastarasis turėjo būti nuomojamas, taip nešdamas pelną, kuris buvo naudojamas statybų kaštams padengti. Kaštus kiek atpigino ir tai, kad dalis plytų buvo gauta nugriovus senąjį Karo muziejaus pastatą. Nuomojamas namas suprojektuotas racionaliai, o išorėje atsisakyta bet kokių bereikalingų pagražinimų. Šiame name 1935–1940 metais apsigyveno ir Karo muziejaus įkūrėjas bei vadovas, archeologas ir karo gydytojas Vladas Nagevičius.

Žilvino Rinkšelio tekstas