Lietuvos bankas

Lietuvos banko rūmai Kaune – vienas prabangiausių ir reprezentatyviausių tarpukario Lietuvos pastatų. Maža to, „Kauno Luvru“ tituluojamas pastatas – bene geriausiai restauruotas ir saugomas XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos architektūros pavyzdys.

Nacionalinės valiutos – lito – tvirtovė

1922 metais buvo sukurta nacionalinė valiuta – litas, o kartu su ja gimsta ir Lietuvos Bankas, įsteigtas tais pačiais metais. Šiandien gan egzotiškai gali skambėti visi svarstyti lietuviškosios valiutos pavadinimo variantai: auksinai, arfos, doleriai, grašiai, kaltai, kirptukai, lietai, litai, lyrai, markės, muštukai, rubliai, vyčiai. Anuomet daugiausiai simpatijų sulaukė muštukai ir litai. Žodis muštukas nebuvo naujadaras, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, XVIII amžiuje, taip buvo vadinami kunigaikštystėje cirkuliavę dukatai. Todėl šio vardo pasirinkimą skatino istoriniso tęstinumas ir tradicija argumentai. Tačiau galiausiai laimėjo litas, kuris, kaip buvo numatyta, bus patogiau naudojamas (kalbine prasme) užsieniečiams.

Kaunui tapus sostine, nacionalinį banką iš pradžių svarstyta įkurti pakankamai moderniuose, buvusiuose Rusijos imperijos valstybinio banko rūmuose kitapus gatvės, tačiau Vyriausybei nesutikus perleisti pastato imta planuoti naujų rūmų statyba. Sklypai miesto centre, ypač sostinėje, buvo brangūs. Kalbama, kad Vyriausybė bankui skyrė sklypą su sąlyga, jog jame bus įrengta rezidencija ministrui pirmininkui Augustinui Voldemarui.

1924 metais paskelbtas viešas banko statybos konkursas, kurį laimėjo prancūzų firma. Tačiau šis projektas valstybei buvo per Brangus ir stokojo reprezentatyvumo. Galutinį projektą pavesta sudaryti lietuvių architektui Mykolui Songailai, prie projektavimo darbų prisidėjo A. Funkas ir F. Vizbaras. 1925 metais pradėta statyba užbaigta 1929 metais. Tuometinėmis pakankamai primityviomis darbo priemonėmis toks unikalus pastatas pastatytas stebėtinai greitai – per tris statybos sezonus.

„Mažasis Kauno Luvras“

Lietuvos banko rūmai Kaune – vienas prabangiausių ir reprezentatyviausių tarpukario Lietuvos pastatų. Maža to, tai bene geriausiai restauruotas ir saugomas XX a. pirmosios pusės Lietuvos architektūros pavyzdys. Tam didelės įtakos turėjo tai, kad nuo pat atsiradimo pradžios šio pastato funkcija niekada nepakito. Pastato architektūroje plati klasikinių formų raiška pasirinkta neatsitiktinai. Viešąjai valstybinei įstaigai tai teikė reprezentatyvumo, solidumo, prabangos. Taip pat, tokiu būdu, buvo siekiama pabrėžti jaunos valstybės ryšį su istorija ir tradicijomis.

Nors pastatas modernumu architektūroje nepasižymėjo, tai atsispindėjo įrangos, medžiagų, darbo sąlygų prasme. Rūsyje, po erdve operacijų sale įrengtos saugyklos ir seifai, kurie užbarikaduoti 3 tonas sveriančiomis angliškomis „Milners“ firmos seifinėmis durimis, rakinamomis trimis skirtingais raktais. Už jų saugykloje išdėliota apie du tūkstančiai privačių seifukų. Čia savo brangenybes, vertingus dokumentus laikė to meto Kauno turtuoliai. Asmeniniai seifai veikia ir dabar, juos galima išsinuomoti. „Įdomu, kad virš šių seifų esantis balkonėlis taip pat buvo nuomojamas – čia brangius kailinius, vakarines sukneles, vertingus paveikslus palikdavo saugoti Kauno ponios, išvykdamos vasaroti“. Rūmai aprū­pinti mechaniniu šildymu, drėkinimu, elektriniais liftais. Kiemo korpusas skir­tas tarnautojų butams, jo pirmajame aukšte buvo garažai, rūsyje – buitinės patalpos. Banko sandėliai, vengiant gaisro, buvo šildomi tiktai šiltu oru.

Banko administracinėse patalpose buvo įrengtos audiencijų, banketų salės, biblioteka, ovalus premjero Augustino Voldemaro kabinetas, taip pat Vyriausybės vadovo butas. Poilsio kambarys – buvęs banko direktorių valgomasis. Pirmieji Lietuvos bankininkai mėgo ir meną. Iki šių dienų banke ant sienų kabo 20 vertingų, garsių to meto lietuvių dailininkų – Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Justino Vienožinskio, Jono Mackevičiaus, Kazio Šimonio, Justino Vienožinskio, Kajetono Sklėriaus, Adomo Galdiko, Jono Šileikos – tapytų paveikslų. Taip pat išsaugotos Juozo Mikėno ir Petro Rimšos skulptūros. Garsaus to meto dailininko Kajetono Sklėriaus skulptūrinė grupė papuošė rūmų fasadą. Beveik visi išlikę reprezentaciniai baldai pagal specialų banko užsakymą buvo pagaminti Kaune, Kosto Petriko baldų fabrike, Vilijampolėje. Interjere gausiai naudotas natūralus ir dirbtinis marmuras, pilkas švediškas granitas, krištolo sietynai, ąžuolas, bronza. Taigi, „Mažojo Kauno Luvro“ etiketė prilipo ne veltui – tai ne tik reprezentaciniai banko rūmai, bet ir tikra meno kūrinių kolekcija po vienu stogu.

Kritika ir įvertinimas

To meto spaudoje kritikuota disproporcija tarp rūmų didumo ir krašto mažumo. Buvo teigiama, kad naujų rūmų reikėjo saugumo atžvilgiu, tačiau gal kiek mažiau reikėjo marmuro ir įvairių pagražinimų. Tačiau klasikos elementai architektūroje, brangios medžiagos ir dailės kūriniai liudijo nepriklausomos Lietuvos ambicijas, augančią jaunos valstybės ekonominę galią, veržlumą ir tikėjimą šalies ateitimi.

Sėkmingas banko rūmų įgyvendinimas Kaune tapo pavyzdžiu kitiems miestams ir miesteliams. Tapo aišku, kad naujiems bankų pastatams reikalinga operacijų salė, pinigų seifai, direktoriaus ir administracijos kabinetai, direktoriaus ir sargo butai, katilinė.

Žilvino Rinkšelio tekstas