Inžinieriaus S. Čiurlionio namas

Ši valda su joje stovėjusiais mediniu ir mūriniu gyvenamaisiais namais tarpukariu priklausė inžinieriui Stasiui Čiurlioniui. Pirmiausia, 1920 m. pastatytas medinis, sodybinio tipo namas. Triaukštis mūro namas, veikiausiai, statytas nuomai, greta iškilo 1933 m. Šeimininkui taip pat priklausė erdvi, nors ir ne itin patogi, žemės sklypo dalis įkalnėje. Kaip liudija nedidukė atminimo lenta, kabanti ant namo sienos, čia 1931–1941 m. gyveno teisininkas, istorikas Konstantinas Jablonskis (kalbininko J. Jablonskio sūnus). K. Jablonskis dirbo tarnautoju įvairiose teisminėse institucijojse, o taip pat aktyviai veikė Lietuvos istorijos labui: rūpinosi Lietuvos archyvų organizavimu, pirmininkavo Archeologijos komisijai, rengė kultūros paminklų apsaugos įstatymus, įsteigė Lietuvos istorikų draugiją.

Vaizdas iš namo kiemo. Nuotraukoje namo statytojo – Stasio Čiurlionio – brolio sūnus, Stasio dukra Aldona ir Stasio žmona Ona. Stasio Čiurlionio proanūkės Jazminos Cininas asmeninio archyvo nuotrauka.

Vaizdingi gyventojų prisiminimai

Tėvo veikla archeologės kelią paskatino pasirinkti ir dukrą, žymią Lietuvos archeologę ir muziejininkę R. Jablonskytę-Rimantienę. Štai jos prisiminimai apie gyvenimą šiame name:

Mes jau buvome persikėlę gyventi į Parodos gatvę. Tėvai buvo iš anksto sutarę, kad inžinierius S. Čiurlionis mums išnuomos butą dar statomo namo antrame aukšte. Tais laikais gatvė buvo labai rami: autobusai ja nevažinėjo, o automobilių buvo reta. Savaitgaliai būdavo visiškai tylūs. Tais laikais butą išsinuomoti buvo gana sunku ir jie buvo labai brangūs. Man rodos, tėvai ar ne pusę algos sumokėdavo už butą. Dėl šios priežasties daug kas stengdavosi pasistatyti namus. Bet tai daryti galėjo tik laisvųjų profesijų žmonės – gydytojai, advokatai, inžinieriai. Tarnautojai, kaip mūsų tėtė, kurie gyveno iš algos, nė nesvajojo statytis namo. 

Nuotraukoje namo statytojas Stasys Čiurlionis su sūnumis. Stasio Čiurlionio proanūkės Jazminos Cininas asmeninio archyvo nuotrauka.

 

Mūsų butas buvo gana didelis, tačiau visi keturi kambariai būdavo pereinami. Tik penktasis, prie drabužinės, buvo atskiras. Atsimenu, sienos buvo išdažytos baisiomis spalvomis. Mažo atskiro kambario sienos buvo ryškiai žalios, papuoštos auksinėmis stirnomis. Pradžioje jame apsigyveno dėdė Jonas Jablonskis. Mūsų kambario sienas tėvai greitai išklijavo neutralių spalvų tapetais, tik šis, kol gyveno dėdė Jonas, ilgiau liko koks buvęs. Jam išsikėlus, kambarys atiteko man. Be šio kambario, buvo didelis valgomasis, kartu ir svečių kambarys, kurio viduryje stovėjo stalas, aplinkui kėdės, buvo sofa prie vienos sienos, priešais – bufetas. Prie lango buvo ir staliukas, ant kurio vėliau atsirado radijas. […] Iš valgomojo ėjo durys į mūsų su Jūrate kambarį, kuris vėliau atiteko jai vienai. Iš to kambario durys ėjo į tėvų miegamąjį, kuriame buvo ir mamos darbo stalelis. Šalia buvo tėtės darbo kambarys, į kurį buvo galima patekti ir iš miegamojo, ir iš valgomojo. 

Tekstą parengė Ž. Rinkšelis

Šaltiniai:

R. Rimantienė, Aš iš dvidešimtojo amžiaus: pluoštas archeologės prisiminimų. Vilnius, 2010.

Ypatingą padėką už pasidalintas istorines asmeninio archyvo nuotraukas dėkojame namo statytojo – Stasio Čiurlionio – proanūkei Jazminai Cininas.

Ar jūs gyvenate šiame name? O gal žinote su juo susijusių istorijų? – papasakokite mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Ž. Rinkšelio nuotraukos, 2019 m.