V. ir P. Miliauskų namas

Turtingos Žaliakalnio namų istorijos

Žaliakalnyje svarbią vietą užima tarpukariu pastatyti mediniai namai, neretai vadinami tiesiog Žaliakalnio medinukais. Tai yra svarbi rajono savasties dalis, tačiau dėl lėšų stygiaus remontui ir renovacijai, sąmoningumo stokos ji nyksta. Tačiau šiame medinuke vyksta priešingas procesas – atliekant remontą į interjerą grįžta kai kurie praeities akcentai.

Šį namą 1931 m. pasistatė ir jame apsigyveno Valerijonas ir Paulina Miliauskai. Projektą parengė ir statybos darbų priežiūrą vykdė inžinierius Vincas Ruškevičius. Tačiau jau 1933 m. Miliauskai šį namą parduoda Kerpių šeimai – dabartinių namo šeimininkų seneliams ir proseneliams. Ant namo fasado pritvirtintoje memorialinėje lentoje pažymėta, jog name gyveno ne vienas žymus tarpukario Lietuvos veikėjas: Ministras Pirmininkas Leonas Bistras, Lietuvos kariuomenės generolai Kazys Sprangauskas ir Kazys Tallat-Kelpša. Šiandien namu daugiausia rūpinasi Kazio ir Marijos Kerpių proanūkis, architektas Povilas Konkulevičius.

 

Namas tarpukariu, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Sovietmečiu namas buvo nusavintas, o didžiausia jo nesėkme tapo gyvenamasis plotas. Dėl jo sovietmečiu buvo nuspręsta buvusius keturis butus perdaryti į aštuonis. Kartu buvo praplatinti keli langai ir išimta labai svarbi rąstinės sienos detalė, dėl kurios namo siena tiesiog išlinko. Sovietmečiu buvo „sutvarkytas“ ir namo fasadas – nuplėšti dekoratyvieji pastato elementai, apvadai ir kita. Išorėje originalus išliko tik koridoriaus langas, frontonas ir balkono tvorelė.

Atkūrus nepriklausomybę, Povilo šeima namą išsipirko. Norėdamas sugrąžinti bent dalį prarastos originalios medinio namo išvaizdos ir jį renovuoti, architektas maždaug prieš penkerius metus pradėjo domėtis mediniais namais ir jų specifika. Kaip teigia pats architektas, renovuoti seną namą užima laiko, ir tai nėra greita investicija, kuri kaipmat atsipirks. Tai ilgas ir kantrus darbas, todėl pamažu reikia tuo domėtis ir mokytis. Šiandien šiame name yra septyni butai: dviejuose iš jų gyvena namo šeiminkai, o likę butai renovuojami ir vėliau bus išnuomojami.

 

Namo kiemo fasadas tarpukariu, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Autentiška patirtis ir šiuolaikinė būtis

Pradėjęs domėtis mediniais namais, per kelerius metus Povilas sukaupė įvairiausių tarpukario medinukų detalių: rankenų, spynų, kabliukų, vyrių, langų, durų, senų baldų. Architektas taip pat nusprendė, kad bus lyg senovėje – ankščiau žmonės turėjo savo skrynias, tai čia kiekvienas butas turės savo ypatingą, restauruotą spintą, kuri kartu bus ir kaip interjero detalė.

„Nemažai žmonių mėgsta imituoti senovę – kažką patrinti, dekupažuoti, o čia nieko nereikia. Papuvusias detales galima protezuoti, tačiau netobulumų slėpti nereikia – senas baldas turi istoriją ir tai turi matytis“ – teigia Povilas.

 

Miesto panorama iš namo balkono perspektyvos, XX a. 3-4 deš. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Interjere yra ir naujų detalių: baldų, šviestuvų, radiatorių, naujų parketo dalių, tačiau visuma, nors dar nėra baigta, tarpusavyje suderina sena ir nauja. Interjero pilnatvei, kaip teigia pats Povilas, dar trūksta vieno esminio dalyko – nėra lietuviško interjero be lietuvių menininkų darbų. Povilo manymu, nebūtina pirkti brangiai vertinamų tarpukario dailininkų paveikslų – galima paremti dabartinius vietinius kūrėjus ir tarpukarinis butas tęs tarpukario tautiškumo tradiciją.

Architektui svarbu išsaugoti tarpukario namų fasadų, interjerų detales, tačiau, kaip jis pats teigia, šiandien nebūtina jas naudoti pagal pirminę paskirtį – pasitelkus fantaziją galima improvizuoti. Praeities formos ir detalės gali evoliucionuoti. Tik pagrindas visada remiasi į praeitį. Pavyzdžiui, tarpukario modernizmas turi nemažai liaudiškų motyvų, o tai paimta iš praeities. Viena tokių detalių yra „liuosa“ bei „užimta“ užrašas vonios kambario duryse. Nors detalė atrodo panaudota pagal paskirtį, tai jau improvizacija, nes detalė atkeliavo iš kitur, o tikriausiai buvo naudojama viešoje įstaigoje, nes namuose paprastai tokių ženklų nereikia. Darydami remontą galime išsaugoti elementus, kurie šiuolaikiško gyvenimo kokybei tikrai nepakenks. Tai laiptinės laiptų turėklai, langų dydžiai, palangės, užapvalinti kampai tarp sienų ir lubų, tualeto, vonios plytelės ar puiki tarpukarinė vonia. Palikus tokius nedidelius autentiškus elementus ir pridėjus šiuolaikiško dizaino objektų, apstačius modernesniais baldais namai tikrai neatrodys lyg muziejus.

 

Namo vaizdas apie 1960 m. Privatus P. Konkulevičiaus šeimos archyvas.

 

Didžiausi iššūkiai pritaikant butą šiuolaikiniams poreikiams Povilui kilo virtuvėje. Nedideliame plote teko sutalpinti visas šiuolaikinės virtuvės funkcijas ir dar palikti vietos vonioje netelpančiai skalbimo mašinai. Čia šiuolaikinės „invazijos“atsirado daugiausia, tačiau tai užtikrins čia gyvensiančių žmonų gyvenimo kokybę. Tai svarbu, kadangi šiuolaikinis gyvenimo būdas reikalauja funkcionalumo ir patogumo. Visame name yra vietinis centrinis šildymas, miesto vandentiekis ir kanalizacija, gamtinės dujos. Naujai statomuose tarpukario daugiabučiuose pirmiausia stengtasi visapusiškai atitikti kosmopolitines Europos modernėjimo tendencijas: įrengti elektros instaliaciją, signalizacijos sistemas, telefoną, centrinį šildymą, ventiliaciją, vandentiekį, kanalizaciją, vonias ir sanmazgus, instaliuoti pačius naujausiais santechnikos prietaisus. Aukštesniuose pastatuose laiptinėje buvo įrengiamas liftas. Tad toks virtuvės atnaujinimas iš dalies primena tarpukario modernumo siekį namų statyboje.

Julijos Činčytės tekstas

Šaltiniai:

Povilas gelbėja griaunamų Žaliakalnio medinių namų detales: „Paveldas atsiduria šiukšlyne“

 

Ar žinote su šiuo pastatu susijusių istorijų, o gal turite senų jo nuotraukų? Pasidalinkite su mums! Ši pagalba neįkainojama Kaunui ir Kauno rajonui tampant šiuolaikine Europos kultūros sostine ir tiems, kurie nori ją pažinti. Dalinkimės savo pasakojimais apie architektūrą!

Įkelkite savo aprašymą!

Ž. Rinkšelio ir R. Gruodžio („Ekskursas“) nuotraukos, 2019 m.