Garliavos vandens bokštas

Nykstantys kraštovaizdžio akcentai

Vandens bokštas tai inžinerinis statinys – vandens tiekimo sistemos dalis – kurio pagrindinė dalis yra tam tikrame aukštyje iškeltas vandens rezervuaras. Talpykla skirta vandens atsargoms kaupti ir naudoti didžiausio vandens poreikio metu, o vandens pakėlimas sukuria slėgį vandentiekio tinkle. Tuo metu, kai vandens naudojama mažiau, pavyzdžiui, naktį, iš siurblinių tiekiamo vandens perteklius kaupiamas vandentiekio bokšto rezervuare, o imamas iš jo didžiausio vandens poreikio metu ir tada, kai siurblinė nedirba.

Lietuvoje priskaičiuojami 8 vandentiekio bokštai, laikomi paveldo objektais. Tai tarpukariu ar anksčiau statyti statiniai. Tačiau didžioji jų dalis buvo pastatyti sovietmečiu. Jų įrengimui naudotos pačios įvairiausios medžiagos: metalai, gelžbetonis, plytos, betonas. Vandens bokštų aukštis yra nevienodas: kaimiškose vietovėse dažniausiai sutinkami nuo 10 iki 25 m aukščio metaliniai bokštai, o miestuose – gelžbetoniniai, kurių aukštis gali siekti iki 50 m.

Vandens bokštai iki šiol tebėra įvairių gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio ar miestovaizdžio akcentais. Tačiau šiandieniniai jų likimai skirtingi: dalis jų vis dar funckionuoja pagal pirminę paskirtį, arba įgauna naujas – apžvalgos taškų, ryšio sistemų patalpinimo – paskirtis, dalis griaunami kaip nebereikalingi statiniai, tačiau atsiranda ir įvairių iniciatyvų, kurios į šiuos architektūros objektus siūlo pažvelgti kūrybiškai.

Žilvino Rinkšelio tekstas

Šaltiniai:

R. Kumštaitytė, Nenaudojamų gelžbetoninių vandentiekio bokštų būklės analizė (magistrantūros studijų baigiamasis darbas). Akademija, 2011 m.

Nuotraukų šaltinis: Google Street View, 2012 m.