Dalia BIELIŪNAITĖ

Bella ir rabino Zushos vaiduoklis žiurkių teatre

1954-ieji, keliaujantis rabino Zushos vaiduoklis atklysta į Kauno miestą. Būdamas gyvas, jis garsėjo gebėjimu matyti gera net juodžiausioje tamsoje. Kaune jam iš sykio į akis krito žmonių paslaugumas. Zusha negalėjo patikėti, jog, nepaisant įtemptos situacijos šalyje, žmonės taip noriai padeda vieni kitiems:
– Nesuprantu, visai nesuprantu, kodėl jie taip rūpinasi? Aš, ką tik atvykęs, kaktomuša atsitrenkiau į vyrą, kuris ėjo pirkti batų neturtingo kaimyno vaikui. Tiesiog šitaip!
– A, čia tas laikrodžių meistras, mes pažįstame jo šeimą. Jis turi žmoną, kuri gražiai dainuoja ir dukrą vardu Bella, – atliepė apvalaina žiurkė su didele, ant akių užkritusia juoda skrybėle.
Keliaudamas rabino vaiduoklis buvo užklydęs į apgriuvusio pastato rūsį. Ten visos žiurkės buvo pasidabinusios keistais drabužėliais, nurengtais nuo lėlių ir žaislų. Kai kurioms jie smuko ar buvo per maži, todėl juokingai pūpsojo išsprūdę pilvukai.

***

– Bella, gal norėtum kartu pažaisti mano mamos darbe? – mergaitė, kurios mama buvo žaislų parduotuvės direktorė, jau vedėsi draugę apleisto pastato link.
– Tai žinoma. O tavo mama nesupyks?
Iš dramatiškai užverstų draugės akių Bella suprato, kad klausimas buvo kvailas.

Parduotuvė veikė didžiulio namo, esančio Laisvės alėjoje, pirmame aukšte. Tuo metu Laisvės alėja vadinosi Stalino prospektu, o juo vaikštantys kauniečiai – Sovietų Sąjungos gyventojais. Per Antrąjį pasaulinį karą pastatas gerokai nukentėjo. Niekas neskubėjo jo remontuoti, dėl to nuo parduotuvės lubų vis atplyšdavo tinko gabalėlių, o dulkės tarsi sniegas leisdavosi žemyn. Tačiau žaislai, kurie rikiavosi lubas siekiančiose spintose, spindėjo naujumu.

Bella čia lankėsi pirmą kartą. Jai norėjosi kiekvieną žaislą paimti į rankas ir apžiūrėti iš taip arti, kad galėtų užuosti jo kvapą. Tačiau nekantri draugė ją nutempė į parduotuvės gilumą, kur stovėjo šios vietos stebuklas. Tai buvo žaislinio teatro scena su tikromis raudono velveto užuolaidomis, kurios atsitraukdavo patempus už virvelės. Dar buvo laipteliai, skirti aktoriams užlipti į sceną, ir netgi scenos užkulisiai.

Mergaitės, žinoma, užkulisių nematė, bet ten jau įnirtingai stumdėsi žiurkių teatro trupės nariai: taisėsi kostiumo detales ir pusbalsiu repetavo tekstus. Mažai letenėlei timptelėjus už virvės, užuolaida prasiskleidė ir, Bellai nespėjus suklykti, pasigirdo spigus balselis:
– Garbingos žiūrovės, pristatome jums tarptautinės žiurkių teatro trupės kriminalinį spektaklį „Tamsusis katinas“ apie naujausius Kauno miesto įvykius ir jame siaučiančią nusikaltėlių gaują.

Mergaitės tvirčiau susikibo už rankų, nes spektaklis buvo tikrai kraupus. Skurdžiai apsirėdžiusios žiurkės, susispietusios scenos kampuose, baimingai cypdavo, kai prie butų duris vaizduojančių dekoracijų priartėdavo žiurkinai iš „Tamsiojo katino“ gaujos. Jie piktai šnypšdavo ir reikalaudavo atiduoti visą turtą, net grasino nužudyti. Vaidino taip įtikinamai, kad draugės pamiršo, jog tai spektaklis. Jos net apsidžiaugė, kai spektaklio įkarštyje į parduotuvę ieškoti dukters atėjo Bellos mama.
– Jergutėliau, čia juk žiurkės, ir dar su drabužiais! – šūktelėjo ji, visai teatro trupei paknopstomis bildant į užkulisius. Rabino Zushos vaiduoklis, iki tol kartu stebėjęs spektaklį, spruko šalin kartu. Šitiek įspūdžių! Keliautojas net pamiršo, kad yra nematomas.
– Tai ne šiaip apsirengusios žiurkės, o aktoriai, – išdidžiai, nors vis dar virpėdama, tarė Bellos draugė.
– Kažkur jau esu jas mačiusi, – tarė mama ir susimąsčiusi užtraukė liūdniausią pasaulyje dainą.
Moters balsas skambėjo labai gražiai. Tik jos akys žvelgė taip, kad Bella iš karto suprato, jog mama ir vėl paniro į prisiminimus apie tuos laikus, kai ji dar nebuvo gimusi. Tais laikais į Lietuvą įsiveržę vokiečių kariai stengėsi padaryti taip, kad čia neliktų nei vieno gyvo žydo. Šie prisiminimai Bellos mamai buvo tokie skaudūs, kad jos daina nepaliko abejingų. Visa žiurkių teatro trupė užkulisiuose sustingusi klausėsi. Jai nutilus, žiurkės susižvalgė, nes dainos skambesys joms taip pat buvo girdėtas.

***

Antrojo pasaulinio karo metais žiurkių teatro trupė buvo įsikūrusi Vokietijoje. Čia specialiose stovyklose buvo apgyvendinti žydai, bet jų gyvenimas toli gražu nepriminė atostogų. Kadangi anksčiau ar vėliau buvo norėta su jais susidoroti, juos kamavo sunkiu darbu ir bjauriu elgesiu. Gyventi tokiomis sąlygomis buvo ypač sudėtinga žydų vaikams, dėl to juos nelegaliai linksmino čia apsistojusi žiurkių trupė. Kiekvieną rytą, saulei tekant, po žydų baraku buvo rengiami smagiausi vaidinimai, kuriuos vaikai stebėdavo pro plyšius medinėse grindyse.

Vieną rytą buvo rodoma linksma komedija apie ūsuotą bokso čempioną, kurį jo mama vadindavo apsilupėliu, nes šis netvarkingai rengdavosi. Tiktai šalia vaikų barako vyko kur kas liūdnesni dalykai. Didžiulė eilė žydų ir moterų, tarp kurių buvo ir būsimi Bellos tėvai, stovėjo išrikiuoti į eilę šalia namo su dujų kameromis. Čia ketinta juos nunuodyti.

Tačiau įjungti dujų kameras turėjęs vokiečių kareivis, visas raudonas iš pykčio palinkęs virš vaikų, stebėjo žiurkių komediją.

Užsižiopsojęs į visai netikėtai aptiktą teatrą, jis užmiršo pasirūpinti žmonių nunuodijimu. Žydai taip ir liko stovėti vidury stovyklos, kai tolumoje pasigirdo pirmieji Amerikos lėktuvų bombardavimai. Didžiulis sprogimų garsas privertė vokiečių kareivius trauktis, tad apie žydus niekas nebegalvojo. Taip Bellos tėvai išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir galėjo netrukus sugrįžti į Lietuvą.

Dabar teatro užkulisiuose šią istoriją keliaujančio rabino vaiduokliui paskubomis ir pašnibždomis pasakojo žiurkės. Jos negailėjo pagyrų tiek Bellos mamai, tiek tėčiui, nes jie abu, vos grįžę į Kauną, labai stengėsi padėti tiems, kuriems to reikėjo. Galbūt todėl, kad patys patyrė tiek daug neteisybės ir baisaus elgesio, jie tarsi atsigaudavo, kai galėdavo padaryti ką nors gera.
– Nesuprantu, nesuprantu, iš kur žmonės turi tiek jėgų? – liūdnai nusišypsojo rabino Zushos vaiduoklis, tarsi atsakymą jau žinotų. Žmonės pasakoja, kad kai jis dar buvo jaunas ir gyvas, nesupratęs kokios eilutės iš šventraščio, verkdavo ir kartodavo, kad nesupranta tol, kol pavargęs užmigdavo. Miegodamas rabinas visuomet susapnuodavo Viešpatį, atsakantį į jo klausimą. Dabar, matyt, Dievas jam atsako iš sykio.

Kūrinį įkvėpė Kaunas 2022 programos „Atminties biuras“ užrašyta Bellos Shirin istorija. Ją rasite čia.